„Važiuoti į Briuselį man ar ne - taip pat sprendė mano vyras. Išvykusi be jo sutikimo, būčiau padariusi nedovanotiną nusikaltimą ir užsitraukusi baisią gėdą“.
Talibano režimas (1996 - 2001), kurio metu moterys Afganistane buvo traktuojamos blogiau nei kada ir kur nors šioje Žemėje, jau penkeri metai yra žlugęs. Visgi ėmė šiurpas, kai klausiausi Sh. Paikan Ahmadi pasakojimo ir apie šiandieninį afganių gyvenimą.
Mano pašnekovė - išsilavinusi, simpatiška moteris, nuo vakarietės, atrodo, besiskirianti tik dėl plaukus slepiančios skarelės - man daugiau pasakojo apie paprastų afganių gyvenimą. Tačiau atsakinėdama ir į asmeninius klausimus, leido suprasti, jog išimčių moterims, net ir politikėms, Afganistane nėra.
Apie priverstines santuokas, žudymąsi ir žudymą, be vyrų likusių našlių vergišką dalią bei kodėl afganai vis dar mano, kad moterys yra kvailesnės nei jie - specialiame lrytas.lt interviu su Afganistano parlamentare Shukuria Paikan Ahmadi.
* * *
- Ar praėjus penkeriems metams nuo Talibų režimo žlugimo Afganistano moterims spėjo užgyti žaizdos?
- Net nenoriu prisiminti šio laikotarpio, kadangi tai buvo blogiausi metai mano gyvenime. Tuomet gyvenau bute ir net negalėjo žvilgtelėti pro buto langą – kitaip būčiau turėjusi didelių nemalonumų, nekalbant apskritai apie išėjimą į gatvę. Tuo laikotarpiu moteriškosios lyties atstovėms buvo visiškai uždraustas mokslas. Jeigu moteris susirgdavo, ligoninės jos nepriimdavo – reikdavo važiuoti į specialią gydymo įstaigą moterims. Bet iki jos nuvažiuoti buvo labai sunku, kadangi tekdavo ilgai laukti specialaus moterims skirto autobuso. O taksi mus veždavo tik bagažinėje.
- Talibų valdžia reikalavo, kad moteris iš namų išeitų tik aklinai užsidengusi visą kūną - ar prisimenate tą dieną, kai žlugus režimui, galėjote be burkos išeiti į gatvę? Koks buvo pojūtis?
- Tai buvo neapsakomas laisvės pojūtis, saldu jį prisiminti iki šiol. Prisimenu, tą dieną aš suplėšiau savo burką į skutelius.
- O kiek moterų Afganistane dar ir šiandien dėvi burkas?
- Šiaip burka nėra Afganistano kultūros dalis – ji atėjo iš Pakistano. Jūs pamatytumėt su kokio trumpumo suknele ir kokia šukuosena vienoje iš nuotraukų yra mano močiutė! O burkas, šiandien tebedėvi nemažai moterų provincijoje, kadangi jų vyrai taip pripratę ir to reikalauja.
- Vadinasi, moterų norų Afganistane vis dar nepaisoma. Ar moterys bando kovoti su tuo?
- Deja, vis daugiau moterų, kurios nebe pakelia savo sutuoktinių patyčių, problemą išsprendžia pakeldamos ranką prieš save. Vietoj tokio „gyvenimo“ jos renkasi mirtį, dažniausiai susideginimą. Mano giminėje irgi neseniai nutiko tokia tragedija: mergaitė dėl pinigų buvo ištekinta vos keturiolikos metų. Keturis metus ji kentė savo vyro despotizmą, nebeištvėrusi - bandė susideginti. Laimei, jos gyvybę pavyko išgelbėti.
- Nejaugi moteris Afganistane negali išsiskirti, palikti despotą vyrą?
- Skyrybos – ne moters teisė. Afganistane tik vyras turi teisę išsiskirti su jam netinkančia moterimi. Mes dabar bandome parlamente priimti įstatymą, pagal kurį ir moteris turėtų teisę skirtis, bet nežinia, ar tai pavyks.
Kitas skaudus moteriai dalykas - po skyrybų vaikai gali augti su ja tik kol vaikams sueina 7 metai. Vėliau juos privalo auginti tėvas.
- Suprantu, kad Afganistano moteriai vyras yra vis dar svarbiausias veiksnys jos gyvenime. Bet kaip tuomet gyvena našlės, praradusios per karus savo sutuoktinius? Ar tokių moterų daug?
- Daugiau nei milijonas. Vien mano, Kunduzo provincijoje, tokių moterų yra apie 6 tūkstančiai. Ir jos ne gyvena, o egzistuoja, tiesiog palaiko savo ir savo vaikų gyvybes. Dauguma jų prašo gatvėse išmaldos. Kai kurias moteris priima jų giminė, kitas – buvusio vyro giminė. Pastarosios tuomet yra antrą kartą apvesdinamos už tos šeimos vyrų, kartais net septynmečių berniukų, jeigu vyresnių sūnų toje šeimoje neatsiranda. Be abejo, tokiu atveju, tai - tik formali santuoka, tačiau našlė jos negali atsisakyti. Jeigu atsisakytų, jos lauktų mirtis. Siaubinga, bet taip yra. Šių moterų negina jokie įstatymai.
- Jūs sakote – nėra įstatymų, ginančių moterų teises. Betgi Jūs juk ne vienintelė moteris parlamentarė. Kodėl tokių įstatymų neinicijuojate?
- Bandome. Tačiau parlamento vyrų požiūris į koleges moteris visiškai nesiskiria nuo tradicinio afganų požiūrio į moteriškos lyties asmenis. Todėl jeigu tarptautinė bendruomenė neprivers mūsų valdžios priimti moterims palankių įstatymų – mes to vienos tikrai nesugebėsime. Dėl tokio moterų bejėgiškumo ir beteisiškumo aš pradedu ilgėtis laikų, kai mus valdė rusai.
- Nejaugi ilgitės Sovietų Sąjungos okupacijos?
- Be abejo, aš prieš okupaciją. Bet kuomet kalbama apie teisę, noriu pasakyti, kad valdant rusams egzistavo įstatymai ir dėl to žmogus galėjo būti nors kiek apgintas. Prisimenu, buvo toks dekretas nr. 7, kuriuo valdžia draudė parduoti savo dukteris, tekinti jas prievarta dėl pinigų. Ir šeimos bijojo tai daryti. O ir merginos žinojo, kad tokiu atveju jos yra ginamos įstatymu – skirtingai, nei yra dabar.
- Pakalbėkime apie Jus pačią: kokių teisių privačiame gyvenime neturi viena iš aršiausių Afganistano moterų teisių gynėjų?
- Nepykite, negaliu jums išsamiai atsakyti į šį klausimą, kitaip neteksiu aplinkinių pagarbos. Jeigu dabar mano kolegės, su kuriomis aš esu Briuselyje (nors jos ir yra kovotojos už moterų teises), išgirstų mane blogai kalbant apie savo vyrą, aš nebetekčiau jų pagarbos. Apie tai aš negalėčiau atvirai pasikalbėti net su savo seserimi ar šeima.
Afganistane vyro meilę žmona užsitarnauja tik tuomet, kai ji visiškai paklūsta vyrui. Jeigu ji nepaklūsta, vadinasi, suteikia prielaidą jos nemylėti.
- Bet ar galite atsakyti - norėdama nueiti į parduotuvę, ar susitikti su savo drauge, turite gauti savo vyro leidimą?
- Jeigu mano vyras yra namuose, taip, aš turiu gauti leidimą išeiti į parduotuvę ar susitikti su giminaite. Jeigu jo nėra, aš galiu trumpam išeiti ir be jo leidimo. Bet čia tik aš galiu taip laisvai elgtis, kadangi turiu labai liberalų vyrą. Dauguma moterų taip elgtis tikrai negali.
- Ar tai, kad Jūsų vyras liberalus – Jūsų nuopelnas?
- Ne, tai tik jo nuopelnas. Jis man leidžia taip elgtis tik todėl, kad to nori, o ne todėl, kad to noriu aš.
- Ar esate vienintelė žmona savo vyrui?
- Taip. Mano vyras mane myli. Ir aš laiminga, gyvendama su juo, nepaisant man nepriimtinų kai kurių diskriminacinių dalykų. Mes susipažinome studijuodami, ir galima sakyti, esame viena iš nedaugelio iš meilės susituokusių afganų šeimų.
- Ar turite vaikų? Jei turite dukterį, kaip ją auklėjate?
- Turiu tris sūnus ir dukterį. Aš stengiuosi dukterį išauginti nepriklausomą, kad ji pati išmoktų daryti sprendimus. Labai norėčiau, kad ateityje ji turėtų nors dalį tų teisių, kokias turite jūs, vakarietės.
- Ir paskutinis klausimas: man liežuvis neapsiverčia, bet negi Jūsų vyras Jus laiko kvailesne nei jis pats?
- Deja, taip. Nepaisant išsilavinimo, mano vyras, kaip ir visi Afganistano vyrai, mano, kad moterys yra kvailesnės už juos. Šita „tiesa“ vyrams kalama nuo pirmųjų jų gyvenimo dienų, tad nenuostabu, kad jie šventai ja tiki. Bet aš įsitikinusi, kad esu protingesnė už savo vyrą! Tik nesakykite to jam!