Estai ir vėl aplenkė

Teoriškai balsavimas internetu atrodo ypač patrauklus. Tiesiog svajonė. Sėdi sau namuose, gurkšnoji arbatą, spusteli klavišą kitą - rinkėjo pareiga atlikta.

Jeigu viskas taip paprasta, kodėl daugelis valstybių purtosi internetinių rinkimų lyg dar nematyto baubo?

Virtualių sistemų pažeidžiamumas - viena įvardijama priežastis, kurią, ekspertų teigimu, sunku, bet įmanoma pašalinti.

Didesnė grėsmė siejama su svarbiausiu rinkimų principu - laisvos valios pareiškimu. Kitaip sakant, balsavimas internetu yra patogus, intymus, bet iš esmės nekontroliuojamas.

Įsivaizduokime šeimynėlę, kurios viena pusė apolitiška, kita - beviltiškai įsimylėjusi kokį naują svieto gelbėtoją.

Taip ir iškyla vaizdas: keptuve ginkluota, emocijų užvaldyta dailioji šeimos pusė reikalauja tinkamai vykdyti pilietinę pareigą. Jeigu namuose džentelmenas, vargu ar jis surastų įtikinamų argumentų.

Tiesa, estai įvedė saugiklį. Galima balsuoti bent tris kartus ir galiojančiu pasirinkimu laikomas paskutinis bandymas.

Galbūt Estijoje tai ir veikia. Bet sunku patikėti, jog gelbėtų Lietuvoje.

Pastarieji savivaldos rinkimai dar kartą patvirtino: Lietuvoje gausu politikų, kurie pirmai progai pasitaikius pamiršta, ką sakė vakar ir kiša dešimtinę už balsą kiekvienam, kas tik ją ima.

Dviejose rinkimų apygardose balsavimo rezultatai panaikinti. Dėl pažeidimų pradėta kelios dešimtys ikiteisminių tyrimų.

Kai balsavimo tvarka verčia fiziškai atvykti į viešą vietą, bent dalis bandymų nusipirkti balsus yra pastebimi ir sulaukia atkirčio.

Kas galės nustatyti, ką koks nors asocialus ir dėl to apolitiškas asmuo rinkimų dieną veikė svetimuose namuose?

Neįmanoma atmesti, jog politikai už dešimtinę kitą sodins prie kompiuterio tuos, kuriems rinkimai kelia tik turgaus asociacijas. Jokie stebėtojai to nepamatys.

Teoriškai gal ir įmanoma kontroliuoti, ar iš vieno kompiuterio nebalsavo daugybė skirtingų žmonių. Patirtis gaudant rinkimų pirklius aiškiai rodo, kad greičiausiai tai ir liktų tik teorija.

Bet ar estai iš kito molio drėbti? Ar korupcija, kurios nepajėgia pažaboti gerokai ilgiau laisvai gyvenančios šalys, Estijoje jau nebeegzistuoja?

Be abejo, daugiau ar mažiau egzistuoja. Bet mūsų Baltijos kaimynai, atrodo, yra labai aiškiai sudėlioję, kas jiems yra ypač svarbu, kas - tik svarbu.

Estams svarbiausia visais įmanomais būdais skelbti apie savo šalį geras žinias. Ir jie tai daro tikslingai bei labai apgalvotai.

Kelios dešimtys arba keli procentai rinkėjų, balsavusių internetu, yra tik ašara. Reklamos valstybė gavo už sunkiai įvertinamą sumą.

Apie estų parlamento rinkimus parašė ne vienas įtakingas Europos leidinys. Apie juos jau kelinta diena kalba visi ir visur. Ir dar ilgai kalbės.

Galbūt mūsų kaimynai teisiog nusprendė palikti ramybėje tuos retsykiais pasitaikančius pažeidimus, negaišti laiko dėl esmės nekeičiančių procento dalių ir sutelkti dėmesį į tai, kas nauja, modernu, kuo galima stebinti ir didžiuotis?

Kaip bebūtų, Lietuva nebegalėtų pakartoti estų patirties. Ne tik todėl, kad lenktynėse antras visada blogiau nei pirmas.

Balsuodami estai į kompiuterius deda asmens tapatybės korteles, kurios atlieka ir elektroninio parašo funkciją.

Mūsiškes galima rodyti kokiam tik nori kompiuteriui, bet naudos iš to jokios. Jos toje erdvėje neatpažįstamos.

Kai reikėjo nuspręsti, kokias turėsime asmens korteles, kaip visada kilo korupcinis skandalas. Taip ir likome su paprastu variantu. Jis toks paprastas, kad net neturi rezervuotos vietos tokiam dalykui, pagal kurį kompiuteris nustato asmens taptybę.

Galima to paties tikslo siekti ir kitaip. Bet neįmanoma paneigti: mūsų kaimynai žino ką daro ir kodėl daro. Jie nuosekliai žingsniuoja pasirinktu keliu puikiai skirdami pelus nuo grūdų.

Lietuva šį kartą gali pasiguoti tik tuo, kad labiau nei estai yra panaši į visą likusį pasaulį.