Dažnas iš mūsų apskritai nelabai įsivaizduoja, kaip galima apskritai legalizuoti tokią sferą, o juo labiau prognozuojamos pasekmės paprastai – tik neigiamos. Neabejoju, kad seniausio pasaulyje verslo legalizavimo klausimu visuomenė šiandien turi netgi dar daugiau mitų nei apie „naminukės“ ar kanapių įteisinimą.
Vokietijoje (o ir kitose šalyse) norint atsidaryti savo viešnamį didelio išmanymo nereikia, užtenka tik įsisavinti kelias taisykles:
1. Įstaiga turi būti ne miesto centre. Savivaldybė miesto centre (tarp konkrečiai nubrėžtų ribų miesto žemėlapyje) bet kokia prostituciją, striptizo barus ar kabaretus bei erotiniais barus draudžia įstatymu. Vienintelė išimtis - „raudonasis“ kvartalas ar gatvė, kurioje tokio pobūdžio verslas leidžiamas.
2. Įstaiga negali būti arti mokyklų, bažnyčių, vaikų darželių ir pan.
3. Vokietijoje griežtai draudžiamas sąvadavimas – galima nebent už fiksuotą mokestį nuomoti plotą, tačiau ne reikalauti procento nuo pajamų ar pan.
4. „Raudonojoje“ sferoje – jokios prievartos. Sulaužius šią taisyklę, vokiečių teisėsaugos atkirtis dažnai būna net neadekvatus, perdėtas, demonstratyvus.
Taigi pradedantis „raudonosios“ sferos verslininkas visų pirma atsidaro įmonę, kurios įstatuose nurodytas gana abstraktus punktas: „nekilnojamo turto administravimas, remontas, nuomavimas ir pernuomavimas“. Tuomet naująjį butą, rūsį, namą ar pastato aukštą reikia temiškai įrengti (tai riboja, suprantama, tik verslininko fantazija ir kišenė). Įprasti atributai tokiose įstaigose būna itin platūs foteliai, gėrimų spintelės, daugybė veidrodžių, sieniniai šviestuvai bei ekranai, audrinantys erotiniais vaizdais. Be to, aplink – prieblanda ir palubėje kabančios ultravioletinės lempos, išryškinančios besidarbuojančių aprangą.
Įrengus išnuomotas ar nusipirktas patalpas, tenka jas reklamuoti. Reklama leidžiama, žinoma, tik specializuotuose ir ne kiekvienam žinomuose leidiniuose (lankstinukuose turistams tokių pramogų nerasite nė su žiburiu), skelbti internete, ir pagaliau – žmonėms reikia dalinti vizitines korteles ar skrajutes, taikyti nuolaidas.
Pats verslininkas moka valstybei mokesčius iš savo įrengtų patalpų nuomos pajamų. Tenai besidarbuojantys žmonės taip pat registruojami ir moka valstybei mokesčius už kiekvieną darbo valandą. Žinoma, kiekvienos valandos nesukontroliuosi, tačiau policija tokiose įstaigose lankosi beveik kiekvieną savaitę, kontroliuoja, ar visi dokumentai teisingai pildomi, ar nėra nelegaliai dirbančių, ar, aišku, nėra jokios prievartos, spaudimo, ir pagaliau – sąvadavimo.
Vokietijos Federacinė Respublika jau pajuto didžiulį reiškinio privalumą, pati valstybė nuo priimto politinio sprendimo gauna milžiniškas pajamas ir planų uždrausti prostituciją net nėra. O kam gi drausti, jei kontrolės mechanizmas veikia, pajamos plaukia, žmonės patenkinti? Tokia tvarka, beje, galioja netgi pačioje įstatymais griežčiausioje, katalikiškiausioje, konservatyviausioje, didžiausioje ir saugiausioje Vokietijos apskrityje – Bavarijoje.
Taigi sprendimu legalizuoti ir akylai prižiūrėti Vokietijoje (o ir kitose šalyse) prostitucijos problema išsisprendė savaime – ji tapo legaliu verslu, tokiu pat, kaip ir striptizo barai. Juk Lietuvoje tokie jau egzistuoja nuo seno.
Jei tai gali tokia biurokratiška šalis kaip Vokietija, ar to negali Lietuva? Juk jokia paslaptis, kad prostitucija Lietuvoje egzistuoja – tad ar ne pradėti pelnytis iš to kiekvienam šalies piliečiui surenkamų mokesčių pavidalu? Likimo ironija – mokesčiai, surenkami iš prostitucijos, juk yra piliečiams, kuriems iš valstybės reikia vienos ar kitos paramos.
Prostitucija buvo, yra ir visada išliks, nes tai verslas, kuris niekad nesibaigia. Ne paslaptis, kad daugiausia svečiai į tokias įstaigas ateina vedami psichologinių problemų. Šia prasme - tai netgi terapija, ir netgi nebūtinai fizinė. Tad ar būtina tai drausti, sakyti, jog to nėra?
Galbūt išmintingiau būtų skirti lėšų verslui kontroliuoti, o ne jį drausti? Juk jei prostitucija kontroliuojama – nuo to, atrodo, niekas nenukenčia: kurtųsi nauji verslai, rastųsi naujos darbo vietos, į valstybės biudžetą plauktų iš to gaunami mokesčiai.
Žinoma, Lietuvos teisėsaugai tai reiktų akylai sekti. Tačiau dabar pagavus nelegaliu prostitucijos verslu besiverčiančias moteris, jos atsiperka kelių šimtų litų baudomis (kurias uždirba per kelias valandas) ir grįžta prie savo specialybės net nedvejodamos. Ar jos turi išeitį? Dabartinėje situacijoje – ne.