Esu suvalkietis ir tam kažkuria prasme tuo didžiuojuosi. Iš mūsų kilo bendrinė kalba, turėjome gerų kalbininkų, o dabar turime derlingas žemes, gerai išvystytą žemdirbystę ir mokame taupyti.
Mus vadina šykštuoliais, tačiau taip teigia tik niekad nepatyrusieji suvalkietiško vaišingumo. Mes sugebame priimti svečius ir juos pavaišinti.
Šaldytuve visada turime gero sūrio, rūsyje – šviežiai rūkyto kumpio, o spintelėje – pirktos arba pačių pagamintos degtinės.
Mes, kaip ir kiti lietuviai, nematome skirtumo tarp žodžių „vaišingumas“ ir „girdymas“. Neatsimenu nė vienos šventės, nė vieno giminių susirinkimo, kuriame nebūtų kilnojamas stiklelis.
Per vestuves gerdavome už jaunavedžius, per gimtadienius – už jubiliatus, o per laidotuves – už mirusiuosius. Galbūt todėl pastaruoju metu laidotuvių turėdavome keliskart daugiau nei vestuvių.
Per mano mamos trisdešimtmetį man buvo vos treji. Neatsimenu nieko, todėl tik iš giminaičių pasakojimų žinau, kad parūkyti į lauką išėję svečiai sugrįžę kvatodami nukėlė mane nuo stalo, kur buvau pats užsiropštęs ir godžiai tuštinau nugertus stiklelius.
Tikriausiai tai ir buvo mano pirmoji pažintis su alkoholiu. Pažintis, kuri lydėjo mane trisdešimt metų, kol sulaukęs Kristaus amžiaus nutariau pasakyti – užteks. Todėl šiandien ir esu su jumis.
Nežinau, ar priklausomybė nuo alkoholio - įgimstama. Esu įsitikinęs, kad aš pats ją susikūriau, nors valios turėjimas niekada nebuvo stiprioji mūsų šeimos pusė.
Kiekvienoje kartoje turėjome bent po du visiškus alkoholikus. Tačiau niekada neturėjome kunigų, profesorių ar politikų, todėl šeima vylėsi, kad aš, jaunėlis, ištaisysiu šį nesusipratimą.
Mano svajonės buvo dar ambicingesnės. Nuo karaliaus, sultono ir kosmonauto vaikystėje iki žurnalisto, advokato, įmonės generalinio direktoriaus ar net prezidento, kai baigiau mokyklą.
Anoniminis alkoholikas su prezidentinėmis ambicijomis. Žinau, kad skamba sarkastiškai, tačiau sarkazmas liko vienintelis mano gyvybės palaikymo aparatas.
Tėvo mirtis atitolino mane nuo šeimos, vėliau po truputį atsisveikinau su geresnio gyvenimo, kelionių, karjeros ir meilės galimybėmis. Dabar esu visiškai neįgalus. Visomis prasmėmis.
Tačiau jau savaitę burnoje neturėjau nė lašo. Žinau, kad suprantate dabartinę mano būseną. Ne vienas iš jūsų bandėte tai padaryti, nukirpti tą virkštelę tarp gerklės ir bokalo.
Taip pat žinau, kad iškentę drebulį, sąmonės praradimus, depresijos priepuolius ir net konvulsijas po kurio laiko atšvęsdavote savo pergalę, savo nepriklausomybę. Ir vėl pralaimėdavote.
Mačiau, kaip mano tėvas tai bandė padaryti keliasdešimt kartų. Mačiau visą tą ciklą: ilgasis užgėrimas, nepakeliamos pagirios, depresija, ramybės periodas, padidėjęs nervingumas, nepaaiškinami pykčio priepuoliai, naujas, dar sunkesnis, ilgasis užgėrimas.
Kiekvieną vakarą, girdėdamas už sienos tėvų barnius, dūžtančius daiktus ir motinos ašaras, prisiekdavau sau, kad niekada toks nebūsiu.
Kiekvieną kartą, kai tėvas pasiryždavo daugiau nebegerti, nuoširdžiai džiaugiausi. Paskutinis kartas atrodė idealus – jis negėrė gal kelis mėnesius. Ciklas buvo sujauktas, vilties buvo vis daugiau.
Todėl nesitikėjome nieko blogo, kai vieną žiemos vakarą jis užtruko mieste ir negalėjome patikėti, kai iš policijos gavome žinią apie jo mirtį.
Stiprūs antidepresantai, kuriuos jis tada vartojo, kartu su nepriklausomybės nuo alkoholio proga išgertu stikleliu sudarė junginį, kuris išvargintai širdžiai buvo nepakeliama užduotis.
Nors jau buvau dešimties, tėvo laidotuvių nelabai atsimenu. Tarsi išėmiau šį įvykį iš praeities. Visi išgyvenome tą netektį ir atrodė, kad ji dar labiau suvienys šeimą.
Tačiau greitai pradėjome tolti, o aš po kelerių metų pradėjau savo kelią, kuris po keleto sėkmių ir daugybės nusivylimų atvedė mane čia.
Tiesa, nemanau, kad tai pabaiga. Tikiu, kad čia tik pradžia. Aš pats, jūs ir Dievas – mes kartu galime padėti sau žengti naują žingsnį.
Aš jau šešias dienas nebegeriu. Šešias dienas ir aštuonias valandas, tiksliau kalbant. Žinau, kad tai niekingai mažai, tačiau aš pasiryžęs keistis.
Ačiū, kad esate čia ir galite mane išklausyti.