Jungtinės Karalystės Švietimo ir įgūdžių departamento prieš porą savaičių priimtas nutarimas leisti britų mokykloms reglamentuoti moksleivių aprangą, anot nutarimo kritikų, yra tokios diskriminacijos pavyzdys.
Pavyzdžiui, D.Britanijos Islamo žmogaus teisių komisija griežtai pasmerkė šį Departmento žingsnį kaip diskriminuojantį musulmonus, kuris gali turėti priešingų siekiamiems rezultatams – esą moksleivių musulmonių tėvai gali nutarti apskritai nebeleisti savo vaikų (žinoma, galvoje turima mergaitės) į mokyklą.
Todėl ir taip žemesnis musulmonų išsilavinimo lygis, palyginti su kitomis etnokonfesinėmis D.Britanijos grupėmis, nukristų dar žemiau. Be to, ši organizacija piktinasi, jog sprendimas buvo priimtas vienašališkai, nepasitarus su musulmonais.
Vis dėlto, nors pastarasis Švietimo departamento sprendimas iš pirmo žvilgsnio primena prieš kelerius metus Prancūzijos vyriausybės priimtą įstatymą, draudžiantį religinę simboliką (kuriai priskiriama ir apranga) valstybinėse mokyklose, paskelbtasis britų dokumentas iš esmės skiriasi nuo prancūziškojo pirmtako.
Pirmiausia jis nėra privalomas – mokykloms neliepiama, o tik leidžiama savo nuožiūra nustatyti reikalavimus moksleivių aprangai savo vidaus tvarkos taisyklių rėmuose. Antra, jo turinys neabejotinai liberalesnis bei tolerantiškesnis – mokyklų direktoriai skatinami prieš priimdami sprendimus konsultuotis su moksleivių tėvais bei ieškoti abipusiai naudingos išeities bei kompromiso.
Bet matyt, svarbiausia yra tai, kad skirtingai nuo prancūzų, britai savo apsisprendimo reglamentuoti moksleivių aprangą tiesiogiai nesieja su religija ar būtinybe užtikrinti religinį mokyklų neutralumą (sekuliarumą), o susitelkia ties saugumu bei mokymo procesu. Su pastaruoju aspektu naujasis dokumentas susijęs labai tiesiogiai, mat vienoje nesenoje byloje teismas pripažino mokyklos teisę neleisti moksleivei musulmonei dėvėti veidą dengiančio šydo.
Tiesa, pačiame departamento dokumente islamas nėra išskiriamas (pagrindinėje dalyje jokia konkreti religinė tradicija net nėra įvardijama), bet aptariamas priede šalia kitų pagrindinių Jungtinėje karalystėje praktikuojamų šešių religijų, tarp kurių, beje, ir rastafarianizmas. O apie veido dengimą dokumente pasakoma tik tiek, kad jei moksleivio/ės veidas uždengtas, mokytoja/as gali nesugebėti įvertinti jo ar jos dalyvavimo mokymo procese bei įtraukti į diskusijas ir praktinius užsiėmimus.
Dokumento priede, kur tarp kitų religijų aptariama ir islamo nuostata moterų aprangos atžvilgiu, liedžiama suprasti, kad nors skarelės ar skraistės ant moters galvos islame yra tikimasi, veido dengimo (tekste vartojamas arabiškas žodis “niqab”) islamas nereikalauja.
Ši pastaba yra kertinė, nes dauguma nemusulmonų nesusigaudo musulmonių aprangos smulkmenose, o tai sukelia painiavą, kurios pagrindinė problema yra veido dengimo klausimas.
Tad kaip yra iš tiesų, ko gi reikalauja islamas – jo šventraštis Koranas bei islamo teisė?
Korane apie musulmonių aprangą kalbama bendrais bruožais – musulmonės turi rengtis santūriai, jų drabužiai turi dengti kaip galima daugiau kūno, ypač erogenines zonas. Apie veido dengimą Koranas nesako nieko. Net galvos dengimas lieka neapibrėžtas, nors Korane keliose vietose vartojamas žodis, kuris be kitų reikšmių turi ir šydo bei apdangalo reikšmes.
Vis dėlto Mahometui priskiriamuose pasakymuose bei nutikimuose (vadinamuosiuose “chadys”), kurie yra vienas pagrindinių islamo teisės šaltinių, galvos pridengimas pateikiamas kaip prideramas dievobaimingai musulmonei.
Tad praktiškai visos klasikinės (tiek sunitų, tiek šiitų) islamo teisės tradicijos įteisino galvos dengimą moterims. Kai kurios iš tradicijų dar papildomai reikalavo, kad būtų uždengtos ausys bei kaklas. Ir tik pavieniai teisininkai ar jų grupelės laikėsi nuostatos, kad moterys turėtų dengti ir dalį ar net visą veidą.
Kad ir kaip būtų, susiformavo kelios tradicijos, kurių viena, nors visuomet buvusi marginali, reikalavo visiško moters kūno, įskaitant ir veidą, dengimo. Tai itin krenta į akis Persijos įlankos šalyse, kur dalis moterų ne tik dengia visą veidą po beveik nepermatomu vualiu, bet net ir vasarą dėvi juodas pirštines.
Afganistane viešpatavęs Talibanas buvo įteisinęs “burqa” – vientisą visą kūną dengiantį drabužį su grotuotu „langeliu“ akių lygmenyje, kurio tradiciškai mėlyna spalva tapo moterų patirtos skriaudos valdant Talibanui simboliu, ir kurio didelė dalis afganistaniečių moterų dar ir dabar dėl vienokių ar kitokių priežasčių neatsikrato. Pavienių veidą dengiančių musulmonių galima sutikti daugelyje musulmonų kraštų.
Būtent toks musulmonių rengimosi stilius tapo kontroversijos Jungtinės Karalystės mokyklose objektu. Būtent tokią aprangą mokyklų direktoriai gali uždrausti, nes nors pastaroji yra kultūriškai musulmoniška, ji nėra teisiškai islamiška.
Visai kas kita būtų, jei būtų pasikėsinta į galvos apdangalą – teisiškai sankcionuotą bei kultūrinę normą, kaip tai nutiko Prancūzijoje.
Tačiau Švietimo departamento dokumentas leidžia suprasti, kad nematoma jokių kliūčių veido nedengiančių skarelių ar skraisčių, o taip pat kitokių galvos apdangalų nešiojimui. Todėl būtų galima daryti išvadą, kad nors Švietimo departamento sprendimas gali būti natūraliai nepriimtinas daliai ypač konservatyvių musulmonų, jis iš principo neprieštarauja islamo dvasiai, todėl neturėtų būti matomas kaip diskriminacinis visos musulmonų mažumos Jungtinėje Karalystėje atžvilgiu.
Tačiau visoje šioje istorijoje yra ir kitas aspektas – saugumo.
Ne veidą dengiančio asmens, nors būtent tuo dalis musulmoniškam vualiui pritariančių musulmonų motyvuoja savo poziciją, nuo iš visuomenės ar atskirų jos narių kylančių grėsmių (pavyzdžiui, nepageidaujamo seksualinio priekabiavimo ar kitokio socialinio spaudimo), bet, priešingai, visuomenės nuo grėsmės galimai kilsiančios iš netaikingiems ar nelegaliems veiksmams pasiryžusių asmenų.
Visoje Europoje jau pasigirsta būgštavimų, jog “niqab” gali būti piktnaudžiaujama – po skraiste ar “burqa” gali slėptis nusikaltėliai ar net teroristai vyrai. Po tokiu drabužiu galima paslėpti ginklų, sprogmenų, kurie gali būti įnešamos į patalpas, neturinčių specialių elektroninių tikrinimo priemonių.
Irake bei Afganistane jau pasitaikė atvejų, kai teroristai pasinaudojo “niqab” išvengti suėmimo arba įvykdyti išpuolį. Saugumo, aspektas netolimoje ateityje gali tapti dar svarbesnis, ypač jei Europoje suaktyvės musulmonų ekstremistų grupės, ketinančios panaudoti smurtą prieš Europos piliečius.
Todėl Jungtinės Karalystės Švietimo departamento priimtas sprendimas yra gerai apgalvotas savalaikis ir, o tai labai svarbu, tolerancijos mažumų religinėms tradicijoms nepaminantis žingsnis.
Britų vyriausybė dar kartą parodė, kad su imigracija bei visuomenės pliuralėjimu kylančiais iššūkiais ji sugeba dorotis daug humaniškiau nei kaimynė Prancūzija.
Tokia britų politika ateityje galėtų tapti pavyzdžiu ir Lietuvai, kuriai, nors ir labai pavėluotai, vienaip ar kitaip teks susidurti su panašiais iššūkiais ar net grėsmėmis.