R.Šimanėlis: kelionė dviračiu į Siriją išmokė daugiau nei universitetas (nuotraukos)

Neseniai R.Šimanėlis padarė dar vieną neįprastą poelgį – dviračiu iš Lietuvos nuvažiavo į Siriją.

Gerą pusmetį mynęs pedalus, Vilniaus universiteto absolventas vienas apkeliavo Baltarusiją, Ukrainą, Balkanus, Turkiją bei dalį Sirijos. Jo bendrakeleiviais epizodiškai buvo tapę kaktusas, vilkšunis, suomis ir belgas; teko nakvoti palapinėse, pavėsinėse, jachtose ir milijonierių namuose, miške būti apvogtam šautuvu ginkluoto siro bei pasišnekėti su kalnų oloje gyvenančiu moldavų vienuoliu.

Iš Lietuvos kelionėn pasiimtas kaktusas, nukritęs nuo dviračio, tragiškai žuvo po benzovežio ratais dar Baltarusijoje. Rimantas numynė toliau ir dabar dalijasi savo septynerių mėnesių gyvenimo kelyje patirtimi.

***

- Kiekvienas susidūrimas su gyvenimu yra geresnis nei paskaita apie jį. Bet kuriuo atveju, bet kurioje srityje.

Tu nori, kad aš palyginčiau formalizuotą, šaltą, teorinę, išpūstą ir merdinčią mokyklą su gyva, kupina nuotykių ir pavojų, kurių negali apeiti blefuodamas. Su mokykla, kurioje kitai pamokai turi išgyventi, o ne nepramiegoti jos. Kurioje auga ne vienas tavo organas, o visas tavo kūnas, visas tu.

Iš esmės ne tik švietimo, bet ir verslo sistemos apsižiūrėjimas yra tas, kad žmonės sprendžia ne savo problemas. Tas problemas jie tesupranta racionaliai, besiremdami šiokia tokia praktika ir šiokia tokia teorija. Bet jie neįklimpsta į problemas visu savo kūnu, taip, kad iš gilaus miego nubustų visas organizmas ir kiekviena ląstelė bandytų kapstytis.

Tiek universitete, tiek darbuose mes sprendžiame problemas, kurių kažkuria prasme nėra.

- Nes tai romantiška. Ir tai gydo. Rekomenduoju.

- Jo vardas Katinas. Tas kaktusas - avantiūristas. Bet jam nepasisekė. Minske jis panoro protestuoti prieš gamtos taršą ir, turbūt, globalinį atšilimą. Taigi bevažiuojant iššoko ant kelio. Tikėjosi pradurti mašinos padangą. Ten ir pasiliko.

- Afrika man visada gražiai ir mistiškai skambėjo. Todėl ir buvo pasirinkta kaip deklaruojamas tikslas. Tačiau realiai aš niekam, net sau, nebuvau įsipareigojęs nuvažiuoti būtent ten. Kelionė galėjo baigtis bet kur ir bet kada. Mano viduje ji baigėsi Stambule. Tačiau racionaliai priešinausi sau ir norėjau pasiekti bent Kairą. Bet po lemiamo Alacho ženklo galutinai apsisprenžiau grįžti.

- Tai seka įvykių, kurie padėjo nuspręsti. Su kolega norėjome pasiekti legendinį dykumos miestą Palmyrą. Kelionė per dykumą turėjo trukti kokias tris dienas. Jau pirmąją dieną mus sustabdė policija ir neleido minti toliau, nes ten neva pilna teroristų. Jie tikino, kad būna atvejų, kai teroristai užpuola nes keturiasdešimties vyrų grupes ir mus gali nužudyti. Vienas iš policininkų net paminėjo O. bin Ladeną. Nuotykiais pakvipo taip, kad net dvokė. Šypsojausi, bet jie nepraleido, policininkų dar padaugėjo.

Visa tai vyksta šalyje, kurios rytuose pjaunasi Irakas su JAV, o vakaruose – Izraelis su Libanu. Visur pilna nuotraukų su šalies prezidentu tėvu, prezidentu sūnumi ir mirusiu broliu, kuris prezidentu netapo. Taip pat pilna nuotraukų su barzdotu Libano veikėju, kuris visada šypsosi, o jo šone kaip logotipas stovi koks nors kareivis su raketsvaidžiu. Tokių plakatų buvo ir policininkų būdelėje.

Taigi mes turėjome grįžti ir rinktis saugų pagrindinį kelią. Nakvojome palapinėse netoli senovinio Alepo miesto. Stipriai apsinuodijau – negalėjau valgyti, visą naktį tręšiau mišką. Kitą dieną vis dar blogai jaučiausi, todėl nusprendėme toje pačioje vietoje nakvoti dar vieną naktį. Jau net gulėti pasidarė skausminga, buvau dehidratuotas, išsekęs ir negalėjau pajudėti. Draugas vienas numynė į miestą paimti taksi, kuris nuvežtų mane į ligoninę, o aš likau merdėti. Vieną kartą, prabudęs eiliniam tręšimo reikalui, pastebėjau, kad ant dviračio nėra kelioninių krepšių - likęs tik vienas.

Netoliese pamačiau du vyriškius kažin ką beveikiančius, vienas jų turėjo šautuvą. Buvo sunku patikėti, kad krepšius kas nors galėtų pavogti, nes jie buvo pritvirtinti prie dviračio, reikėjo rasti, kaip juos atsegti. Vagims lengviau būtų buvę pasiimti krepšius su visu dviračiu. Toje vietoje, kur stovėjo vyriškiai, vėliau radome mano pasą.

Ligoninėje praleidau tris dienas, nuo lašelinių porą savaičių skaudėjo ranką. Petys išsinarindavo vos jį netinkamai palenkus. Tada dar pradėjome tąsytis su policija. Bet fotoaparatas buvo pavogtas ir negalėjau nufilmuoti visų juokingų akimirkų su pareigūnais.

Įsivaizduokite žmogų, rašantį protokolą ir kopijuojantį lotyniškas raides. It tai būtų paveiksliukai, kuriuos reikia perpiešti. Įsivaizduokite, kaip jis tikina, kad tikrai ras mano daiktus. Policijos generolą odiniame krėsle ir eilinius metalinėse kareiviškose lovose; arbatinuką, užvirinamą ofise ant žemės ir laikomą ant radiatoriaus... Lankiausi pas policininkus ne vilties kupinas, bet dėl to, kad tai buvo linksma. Nes tai – Sirija. Liga atkrito, grįžau lėktuvu. Po skrydžio jau nebesirgau.

- Ir kaip dabar, „šviežia akimi“, sugrįžus po pusmetį trukusios kelionės, atrodo Lietuva?

- Niekaip. Kai kartą buvau sugrįžęs iš Stambulo, atrodė steriliai. O dabar su visai kita būsena ir kitu nusiteikimu atsisėdau į krėslą, lyg niekur nebūčiau išvažiavęs. Pasikeičiau tik aš.

- Musulmoniškos iš aplankytų šalių buvo Turkija ir Sirija. Pagal deklaruojamus procentus labiau musulmoniška Turkija, o pagal religingumą ir apeigas - Sirija. Kiek teko girdėti, visos musulmonų šalys yra skirtingos, bet, be abejo, yra ir bendrų bruožų. Pirmiausia tai jų garsusis svetingumas.

Turkija, be to, kad musulmoniška, yra dar ir stipriai proeuropietiška. “Turkų tėvu” vadinamas Atatiurkas sukūrė Turkiją ir suformavo šalies kryptį - Europa. Jis pakeitė arabiškus raštmenis į lotyniškus, transformavo kultūrą, žodžiu, padarė viską, kad Turkija būtų Europos, o ne Azijos dalimi.

Ir tai jaučiasi. Minti per Turkiją greitai nepavyksta, nes tiesiog visur esi kviečiamas arbatos, į vestuves, valgyti apelsinų, gauni nakvynę kaimuose - žodžiu, esi saugomas ir globojamas. Be svetingumo dar jaučiamas ir saugumas. Tačiau šis dėmesys nėra grynai arabiškas ar musulmoniškas. Jis susijęs su vos ne kiekvienam turkui įdiegtu prisijungimo prie ES siekiu. Beveik kiekvienas pašnekovas klausdavo, kaip manau, ar jie kada nors įstos į ES. Sakiau, aišku, kad įstos. Sirija irgi įstos. Ir tada jie taip gražiai nusišypsodavo patys sau…

Prieš pasiekiant Siriją, teko daug girdėti apie jos gyventojų svetingumą. Tarsi tai būtų svetingiausia šalis pasaulyje. Bet patekus ten buvo sunku tuo patikėti. Vos sustoji mieste pagalvoti apie gražų orą, kas nors būtinai prieis ir paklaus ar nereikia pagalbos. Ne - tai ne, bet, jei reikia, tai jie padės, gaiš savo laiką ir nuves, kur reikia, net nupirks tai, ko tau reikia, net pavaišins, dar duos savo telefono numerį - jei ką. Minant pro kaimus, lydi gauja dviratininkų ir motociklininkų - susidaro tikriausia ratų kritinė masė.

Turkijos ir Sirijos svetingumas skiriasi. Sirijos yra natūralesnis. Turkų, mano manymu, labiau susijęs su noru tapti ES dalimi. Bent jau taip jaučiau.

Tačiau šie privalumai dažniau galioja vyrams. Taip pat dviračiu keliaujančiai mano draugei teko susidurti su seksualiniais priekabiavimais ir kitokiais... nuotykiais.

- Daugybę. Štai po mėnesio Lietuvą turėtų aplankyti toks veikėjas, jau apkeliavęs 198 šalis. Mes susitikome Stambule. Jis metus dėsto Airijos universitete, metus keliauja. Toks ciklas. Jis buvo šalia Pentagono tą dieną, kai į jį rėžėsi lėktuvas, vienintelis liko gyvas, kai šalia kažkokios ambasados sprogo bomba - draugus teko atpažinti iš likusių kūno dalių.

Kijeve porą savaičių gyvenau jachtoje ant Dnepro. Jachtos kapitonas - ne žmogus, o piratas. Bent jau tokios akys, tokie plaukai, tokia šypsena.

Kišiniove patekau į geras rankas - ten vieni iš mano globėjų turėjo glaudžių ryšių su Lietuva, mokėjo pasakyti net garsūjį šūkį: “Kaune irgi galima gyventi“. Dar buvo milijonierius, gyvenantis ant Juodosios jūros kranto, vienuolis, gyvenantis Moldovoje kalno oloje...

Bulgarijoje susitikau kitą dviratininką - 52 metų belgą Emile’į. Šis pats nežinojo, kur mina, tai mynėm kartu ten, kur norėjau. Emile’io istorija labiau primena knygą. Taip ir bus, nes jisai jau rašo knygą apie savo nuotykius, taigi, galiausiai, knyga primins apie jį.

Maždaug dvidešimties Emile’is pateko į vieną pirmųjų avarijų. Jis su ramentais tranzavo per Sacharos dykumą. Afrikoje jį apvogė, vėliau jis ten gavo darbą, dirbo dešimt metų, turėjo namą, moterų, vergų ir maliariją. Paskui jis ten nebedirbo ir keliavo toliau, mokėsi Masačiūsetso technologijų institute, nedavė pinigų B.Gatesui, kai tas prašė, kažkur Azijoje jį pagrobė ir teko sumokėti didžiulę išpirką... Čia dedu daugtaškį – kalbėdamas ne tik apie Emile’į, bet ir apie visus kitus kelyje sutiktus žmones-knygas.

- Ar tavo aplankytų šalių žmonės labai skiriasi nuo lietuvių? Ko iš jų galima pasimokyti?

- Na... Iš jų galima pasimokyti plačiau vartojamos kalbos. Ko dar? Nepasakyčiau, kad skiriasi žmonės. Skiriasi tai, kuo jie tiki. Kuo jie įtikinti. Bet juk mes visi judame link vieno tikėjimo - pinigų. Ar ne?

- Galiu pasakyti, ką galvoja Sirijos pasienietis. Klausia, iš kur aš. Sakau: iš Lietuvos: “Na, Lithuania”. Paklausė dar kartą. Pradėjo ieškoti mistiško krašto kompiuterio duomenų bazėje. Nerado. Taip ir anaip vartė pasą. Dar kartą paieškojo kompiuteryje. Rado Latviją. Sakau: Lietuva. Dar kažką lietuviškai paaiškinau. Tada jis pradėjo klausinėti kolegų, kas čia per “Lithuania”, “Litvania” ir panašiai. Niekas nieko nežinojo. Taigi praleido.

Bet kiti žino mūsų krepšininkus ir klubuose šokančias merginas.

- Aš atsimenu nuotykius ir žmones. Ne šalis. Šalys nieko nereiškia. Visiškai nieko.

- Didžiausias pasaulyje socialinis interneto puslapis.

- Na, tikrai nėra ką atsakyti (šypsosi). Aš tik tikiuosi, kad jis padrąsins studentus reikalauti, gal net kurti naują universitetą kartu.