Tikintis ir savo tikėjimą sąmoningai švenčiantis žmogus suvokia ne tik žodyno prasmę, bet ir švenčia nematomą teologinių žodžių nurodomą tikrovę. Norime patirti ne tik žodžius ir jų prasmę; bet mums prasmingą tikrovę, kurią nurodo žodžiai. Domina ne tik žodžių tiesa, bet pati Tiesa. Nes ne žodžių tiesa mintame; bet Žodžio, kuris išėjo iš Dievo lūpų ir tapo kūnu, Tiesa. Tiesa yra kūnas, Dievo kūnas, kurį patiriame kaip ištartą ir įkūnytą Eucharistiją. Juk Dievo meilė yra ne žodžių puota, bet faktas, kuris save sudabartina ant mūsų altorių.
Šventas Tėvas prieš keletą savaičių paskelbė vyskupams ir visai Dievo tautai Bažnyčios supratimą ir valią dėl šio švenčiausio Meilės fakto: prieš pusantrų metų vykusį vyskupų sinodą (susirinkimą) apibendrinantį dokumentą “Sacramentum caritatis” (Meilės sakramentas). Pastaraisiais metais Bažnyčia išimtinai aptaria būtent Eucharistijos sakramento tiesą. Neatsitiktinai. Tikėjimas pačia Dievo ir Bažnyčios esme silpsta labai neretai sąmoningai ar nemokšiškai iškreipiamas. Skaudančia širdimi tenka būti dažnose šventosiose Mišiose, kur iškraipoma ars celebrandi (šventimo tvarka).
Ir vardan ko? Dėl pasauliui įprasto suprantamumo, patogumo, juslingumo ir net malonumo. Dažnai juk pamąstome taip : „jeigu kunigas bus malonus, tai čia ateisime ; jei ne – arba nebūsime čia, arba priversime būti maloniu. O juk kunigas - irgi žmogus, jam irgi reikia gyventi”. Taigi ranka ranką plauna ... Juk taip?! Tokia pasaulio tvarka! Štai su baime ir laukiam, ar per Didžiojo Ketvirtadienio apeigas pagal pasaulio tvarką ranka plaus rankas, ar pagal apaštalinę tvarką kunigas - kaip ir pridera - in persona Christi (Kristaus asmens būdu) nusižemins ir mazgos pasaulio suterštas mūsų, pasauliečių, kojas.
Bendruomenių atstovai netrunka apsiginti: „tokia tvarka čia pas mus: kunigas prisitaiko prie mūsų tvarkos”. Pala! Bet juk esame apostolica Ecclesia, ir tuo iš esmės skiriamės nuo iš Reformacijos kilusių bendrijų („communitatibus ex Reformatione”, Sacramentum caritatis, 15 ), ne bažnyčių. Apaštalinės bažnyčios esmė yra ta, kad pasauliečiai prisitaiko prie apaštalinės tvarkos, apaštalinės vyskupo galios įgaliojamos ir saugomos. Tik tokia tvarka įgalinama sancta et catholica Ecclesia. Ne iš susireikšminusių pasauliečių ir jų ministerio kyla šventoji Eucharistija, bet iš Eucharistijos, Dievo šventumo kyla Bažnyčia (Ecclesia de Eucharistia – Jono Pauliaus II paskutinė enciklika). Vargas bažnyčioms, kur vyrauja pasaulio tvarka. Ilgainiui ten įsivyraus ir pasaulio skurdas, kunigo – taip pat.
Minėto dokumento „Autentiškas [šv.Mišiose] dalyvavimas” skyriuje Šventas Tėvas išsako Bažnyčios nerimą ir trokštamą tiesą : “II Ekumeninis Vatikano susirinkimas teisingai pabrėžė aktyvų, pilną ir vaisingą visos Dievo tautos dalyvavimą Eucharistijos šventime. Be abejonės, pastaraisias metais įgyvendintas atsinaujinimas paskatino didelę pažangą Susirinkimo Tėvų numatytame kelyje. Tačiau negalima nematyti kai kurių abejotinų dalykų (dubia), kurie atsirado būtent dėl pačio šio dalyvavimo supratimo. Privalu, todėl, išaiškinti, kad šis žodis [„dalyvavimas”] reiškia ne paprastą išorinį [veiksmą] šventimo metu. Iš tiesų, Susrinkimo norėtas aktyvus dalyvavimas (actuosa participatio) suprastinas esmingiau, įsitikinimo tikroviškai švenčiamos paslapties ir jos ryšio su kasdieniniu gyvenimu šviesoje. Iki dabar išlieka galiojantis Susirinkimo konstitucijos Sacrosanctum Concilium raginimas, kad tikintieji Eucharistijos liturgijoje būtų ”ne lyg pašaliniai ir tylūs stebėtojai”, bet dalyvautų „šventą veiksmą (sacram actionem) suprasdami, pamaldžiai ir aktyviai (actuose)” (Sacramentum caritatis, 52, vertė M.K.).
„Aktyviai” (actuose) atitinka „veiksmą” (actionem), būtent „šventą veiksmą” (sacram actionem). „Aktyvus” liturgijoje reiškia ne išorinius fizinius veiksmus, bet dvasinę sielos žiūrą į pačią Dievo esmę. Dvasine prasme „dalyvavimas” yra bendrabūvio su Dievo prigimtimi (plg. 2 Pt 1,4) šventimas. Dalyvaujama tame, kas švenčiama – Dievo prigimtis. Ir jokiu būdu kitaip. Jokių nesusipratusių, kur esą ir ką darą „trali-vali”.
“Daugelį kartų Sinodo darbo metu buvo rekomenduota būtinybė vengti bet kokio galimo atskyrimo tarp ars celebdrandi, žinojimo kaip teisingai švęsti [Eucharistijos sakramentą], ir pilno, aktyvaus ir vaisingo visų tikinčiųjų dalyvavimo. Pirmas būdas, kuriuo įgalinamas Dievo tautos dalyvavimas šventajame Rituale (sacri Ritus), yra pačio Ritualo tinkamas šventimas. Ars celebrandi yra geriausia sąlyga actuosa participatione. Ars celebrandi kyla iš tikinčiųjų paklusnumo liturginėms normoms pastarųjų pilnumoje; nes būtent toks šventimo būdas 2000 metų užtikrino tikėjimo gyvenimą visų tikinčiųjų, kurie yra pašaukti išgyventi šventimą kaip Dievo tauta, karališkoji kunigystė, šventoji giminė (plg. 1 Pt 2,4-5.9) (Sacramentum caritatis, 38, vertė M.K.).
Prašome jūsų, kunigai, priverskite mus, pasauliečius, tinkamai dalyvauti šventose paslaptyse; leiskite mums įžengti į Mirties ir Prisikėlimo tiesą; leiskite, pagaliau, ir mums, pasaulio skurdžiams, patirtį šį Meilės sakramentą. Prašome jūsų, dėl Kristaus mūsų Viešpaties …