Airijoje įgytą darbo patirtį sutuoktiniai perkėlė į gimtinę

Išsinuomoję Marijampolės pakraštyje esančios kavinės patalpas, pargrįžėliai ėmėsi savo verslo.

„Daug kas iš mūsų draugų, pažįstamų Airijoje labai stebėjosi, kai sužinojo, kad ruošiamės grįžti į Marijampolę, nors mums ten tikrai gerai sekėsi.

Bet ateina laikas, kai reikia apsispręsti, ar tikrai liksi svetimoje šalyje visam laikui, ar gali grįžti ir darbuotis Lietuvoje“, – sakė 33 metų E.Lukšys.

Marijampolietis, dirbęs vadybininku vienoje Marijampolės bendrovių, į Airiją išvažiavo 2000 metais. Tada ten jau dirbo viena jo giminaitė, pas kurią ir išvyko.

Prieš septynerius metus emigrantų srautas į šią šalį iš Lietuvos dar nebuvo didelis, lietuviams reikėjo darbo leidimų, nes mūsų šalis dar nebuvo Europos Sąjungos narė.

„Darbą man ten žadėjo vienas latvis, tačiau pažadų jis netesėjo, todėl pats ieškojau, kur įsidarbinti.

Pavyko surasti darbo viename plastiko gaminių fabrike. Per savaitę gaudavau apie 1000 litų, buvo sunku, prastai mokėjau kalbą, darbo diena truko 16 valandų“, – prisiminė marijampolietis.

Jo žmona iš pradžių kartu su vyru neišvažiavo – ji į netoli Dublino esantį miestelį atvažiavo po 8 mėnesių. Tuomet į šį miestelį atvažiuodavo vis daugiau marijampoliečių ir po kelerių metų jo gatvėse Lukšiai sutikdavo nemažai savo pažįstamų ar šiaip Marijampolėje matytų žmonių.

Į Airiją D.Lukšienė atvažiavo su dvejų metų dukra. Moteris įsidarbino tame pačiame fabrike kaip ir vyras. Abu sutuoktiniai turėjo taip suderinti darbo grafiką, kad pakaitomis galėtų būti su dukra, nes pinigų auklei samdyti neturėjo.

„Tas fabrikas buvo visai nedidelis, o kai pradėjo plūsti lietuviai, jie sudarė didesnę dalį visų darbuotojų. Įmonės apyvarta gerokai išaugo, bet darbdaviai vis tiek į emigrantus žiūrėjo kitaip negu į airius darbininkus“, – sakė Egidijus.

Jis atkreipė dėmesį, kad už tokį pat darbą lietuviams fabriko savininkai mokėjo 2 eurais per valandą mažiau nei airiams.

Nenorėdamas su tuo taikstytis marijampolietis kreipėsi į vietos profsąjungas, nors jų narys nebuvo, susirado gerą advokatą.

Šis teisme įrodė, kad lietuviai yra skriaudžiami, ir atlyginimas jiems buvo padidintas.

„Per tą laiką gerai išmokau anglų kalbą, teko daug bendrauti su įvairių tautybių žmonėmis. Supratau, jog reikia pačiam kovoti už save, o ne laukti, kol kas nors už tave padarys. Advokatas už paslaugas neėmė atlygio, o mums buvo grąžinta kompensacija“, – teigė E.Lukšys.

Airijoje iš pradžių jis jautėsi tarsi Lietuvos ambasadorius. Ten išvykdamas Egidijus vežėsi albumų, knygų apie Lietuvą, Marijampolės nuotraukų. Daugelis nežinojo, kur tokia šalis yra, klausdavo, ar Lietuvoje yra televizorių.

Lukšių dukra greitai priprato prie naujos aplinkos, išmoko kalbą, susirado draugų, buvo aktyvi saviveiklininkė mokykloje.

Tačiau Airijos švietimo sistema Lukšiai nusivylė, nes žinių, kurias gauna moksleiviai, lygis ten gerokai žemesnis nei mūsų šalyje. Tai buvo viena priežasčių, kodėl šeima nutarė grįžti į gimtinę.

Airijoje jaunai šeimai gimė dar viena dukra, kuri gavo Airijos pilietybę. D.Lukšienė, Marijampolėje dirbusi vienos vidurinių mokyklų valgykloje, norėjo rasti panašų darbą ir Airijoje.

Moteris iš fabriko, kur dirbo jos vyras, po metų buvo atleista, o darbdavys paaiškino, kad jiems reikia mažiau darbuotojų. Gali būti, kad taip atsitiko ir dėl jos vyro aktyvios kovos už savo teises.

Egidijus tame pačiame fabrike išdirbo visą laiką iki pat grįžimo namo. Per tą laiką darbdavys jam pakėlė atlyginimą nuo 7 iki 12 eurų už valandą.

„Esu maisto ruošimo technologė, baigiau tuometį Kauno maisto pramonės technikumą, todėl visada norėjau dirbti pagal specialybę.

Airijoje užsiėmėme ir maisto gamyba – per dieną išvirdavau po 20-30 porcijų didžkukulių, kuriuos išvežiodavome užsakovams. Ten gyvenantys lietuviai mūsų maistą girdavo. Už porciją gaudavau 6 eurus, todėl mums tai buvo nebloga paspirtis“, – pasakojo Daiva.

Marijampoliečiai pirmus metus labai taupė, o vėliau jau daugiau pinigų išleisdavo, savaitgaliais važinėdavo po šalį, kurios gamta jiems labai patiko. Šeima išsinuomojo sklypelį, kuriame stovinčiame name ant ratų visą laiką ir gyveno.

„Apsigyvenome apleistame kieme, kurį tvarkėme gal dvejus metus. Ten buvo tikras sąvartynas, o mes viską sutvarkėme, užkasėme kalnus šiukšlių, išgrindėme takus, prisodinome gėlių, auginome ir daržovių.

Airiai, išgirdę apie tai, eidavo pasižiūrėti, fotografuodavo mūsų kiemą, bandydavo ir pas save panašiai tvarkytis“, – pasakojo E.Lukšys.

Lukšiams neteko girdėti, kad kuris nors prieš kelerius metus į šalį atvažiavęs lietuvis nuspręstų visam laikui grįžti.

Vis dažniau pasitaiko atvejų, kai jauni lietuviai atvažiuoja į Airiją padirbėti kelis mėnesius, gauna gerą algą, o tada Lietuvoje iš banko gali paimti didesnę paskolą.

D.Lukšienė į Lietuvą grįžo dar pernai, o vasarį namo susiruošė ir jos vyras. Jis jau žinojo, kad grįžęs į Marijampolę dirbs išsinuomotoje kavinėje.

E.Lukšys tvirtino, kad Lietuvoje pradėti savo verslą gerokai sunkiau nei Airijoje.

Ten tereikia nueiti pas advokatą, ir per dieną dokumentai sutvarkomi, mažesni ir mokesčiai.

Tuo tarpu Lietuvoje teko ilgokai vargti, gauti daug įvairių leidimų.

„Dirbame kavinėje dviese – esame ir padavėjai, ir barmenai, ir virėjai, samdome tik pagalbininkę virtuvėje. Tai šeimos verslas – nedidelės kavinės populiarios ir Airijoje.

Airijoje užsidirbome, nusipirkome Marijampolėje butą, automobilius, apie 20 tūkstančių litų investavome į šią kavinę. Manau, kad per metus pinigai turėtų sugrįžti. Svajojame ir apie nuosavą kavinę“, – prisipažino E.Lukšys.

Patiekalų receptų Daiva parsivežė iš Airijos – kavinėje galima paragauti airiško kepsnio, lašišos su vyno padažu. Vis dėlto populiariausi čia cepelinai, kurie patiko ir Airijoje gyvenantiems lietuviams.

Lukšių draugai, pažįstami, giminaičiai dažnai stebisi, kodėl jie grįžo, ar nesigaili. Egidijus sako, kad gal jis buvo taip išauklėtas, bet patriotizmas jam – ne tušti žodžiai.

Jis įsitikinęs, kad vis daugiau tautiečių, užsidirbę pinigų, įgiję žinių ir patirties, sugrįš į Lietuvą.