Ten 2006 metų Lietuvos ir SEB BBL bei 2005-ųjų Ispanijos krepšinio čempionai užvers paskutinį šio sezono ULEB taurės turnyro - antrojo pagal rangą Europoje - puslapį.
Jame bus įrašytas šių varžybų nugalėtojo, kuris laimės ir kelialapį į Eurolygą, klubo pavadinimas. Prieš dvejus metus šioje arenoje „Lietuvos rytas“ užkariavo Europą, įveikęs Kozanio „Makedonikos“ klubą iš Graikijos.
Stipriausias Lietuvos ir Baltijos šalių krepšinio klubas į viltingą kelionę išskris po savaitės.
Jį lydės ištikimiausi rėmėjai ir gerbėjai. Dar gausesnė mūsų krepšininkų palaikymo komanda, kurią, tikimasi, sudarys apie 2000 žmonių, netrukus pajudės ta pačia kryptimi įvairiomis transporto priemonėmis.
Nors daugelio komandų treneriai prieš svarbiausias sezono rungtynes vengia interviu, „Lietuvos ryto“ ekipos strategas serbas Aleksandras Trifunovičius maloniai atsakė į „Ekstros“ klausimus.
- Ką jums pačiam reiškia, kad „Lietuvos rytas“ vėl žais ULEB taurės turnyro finale, kuris yra daugumos pajėgių Europos komandų neišsipildanti svajonė?
- Man, kaip treneriui, tai kol kas pats aukščiausias laimėjimas. Nors pusfinalis su Železniko FMP ekipa buvo labai svarbus dėl asmeninių motyvų (vadovavau kitos valstybės klubui savo gimtajame mieste, kur Serbijos krepšinio specialistams ir aistruoliams norėjau įrodyti, koks esu treneris), su finalu nėra ko lyginti. Nuotaika - puiki, kad iškopėme į finalą. Dabar iki visiškos laimės trūksta tik vieno dalyko: pergalės. Tikiuosi, kad pavyks gerai padaryti savo darbą.
Kartu tai ir didelis atlygis žaidėjams, komandos vadovams ir rėmėjams už jų pastangas. „Lietuvos rytas“ vertas ULEB taurės. Jos link komanda ėjo kartais paslysdama, tačiau pasitikėdama savo jėgomis. Tie suklupimai, po kurių buvo atsitiesta, tik parodė tvirtą žaidėjų dvasią ir jų galimybes.
- Ar pralaimėjimas „Šiauliams“ per SEB BBL rungtynes nerodo, kad jūsų auklėtiniai šiuo metu nėra pačios geriausios sportinės formos?
- Taip nemanau. Tai buvo daugiau emocinė dvikova, ją vertinu kaip gerą repeticiją prieš ULEB taurės finalą. Šiauliuose visoms komandoms nėra lengva žaisti, tačiau Šarlerua arenoje bus dar sunkiau. Nepaisant to, privalome ištverti. Tokia istorinė galimybė kovoti dėl prestižinio trofėjaus ir kelialapio į Eurolygą kasmet neatsiranda. „Lietuvos rytas“ gali pasigirti, kad po triumfo metų, kai iškovojo ULEB taurę, prabėgo tik vienas sezonas, kurį sėkmingai praleido Eurolygoje.
Turime rasti papildomų jėgų, kad vėl užkariautume vieną aukščiausių Europos krepšinio viršukalnių. Kuo labiau artėja lemiama dvikova su „Real“ ekipa, tuo dažniau mintimis atsiduriame Šarlerua „Spiroudome“ arenoje. Modeliuojame savo žaidimą, bandome įspėti slapčiausius garsiais krepšinio titulais pasižymėjusio karališkojo Ispanijos klubo ginklus.
- Ir kaip, žaisti su tituluotu klubu galima?
- Žaisti tai galima, bet nevažiuosime vien tik žaisti - reikia ir laimėti. Tai padaryti tikrai bus labai sunku. Šį sezoną Madrido klubas demonstruoja labai aukšto lygio krepšinį, yra pirmaujančių gretose nacionaliniame čempionate ir pasižymėjo stabiliu žaidimu ULEB turnyre. Antrose pusfinalio rungtynėse namuose „Real“ tiesiog nušlavė „lietuviškąjį“ Kazanės „Uniks“ klubą.
Dar nežinia, kokią staigmeną jie rengiasi pateikti finale. Visko galima tikėtis, nes šios komandos gretose yra nemažai individualiai pajėgių krepšininkų. Vien ką sako Louiso Bullocko, Felipe Reyeso ir Charleso Smitho, kurie yra kertiniai žaidėjai, pavardės. Tačiau, mano įsitikinimu, „Lietuvos rytas“ yra stipresnis kaip komanda. Turime 12 krepšininkų, kurių kiekvienas gali bet kada sužaisti geriausias savo rungtynes.
Racionalumu ir šaltakraujiškumu stengsimės pranokti Madrido krepšininkų emocionalumą, pasinaudoti jų klaidomis. Turime žaisti savo žaidimą ir pergalės siekti taip, tarsi būtų paskutinis komandos mačas. Juk finalas - vienintelis mūšis dėl nugalėtojo titulo, kurio pakartoti neįmanoma.
Krepšininkams to nereikia aiškinti. Kartu ieškome pergalės rakto. Per treniruotes daug dėmesio skiriame gynybai, kuri ne sykį gelbėjo mus sudėtingose situacijose. Bandėme imituoti ir varžovų žaidimo schemą. Tačiau visko taip padaryti, kaip norėtum, neįmanoma. Originalas yra originalas, jo net geriausia kopija nepakeičia. Antra vertus, kai susitinki su varžovu akis į akį, visada atsiranda nenumatytų problemų.
- Ar „Real“ turi tokį ginklą, kurio labiausiai bijote?
- Turi, ir ne vieną. Tačiau kažin ar panaudos. Gal nesiryš, jei matys, kad mes pasirengę tuos ginklus nutildyti. Gal imsis kitų veiksmų. Visko reikia tikėtis ir būti pasirengusiems.
- Kaip manote, kas yra favoritas?
- Prognozėms neteikiu reikšmės, nes jos dažnai nepasitvirtina. Mano nuomone, abi komandos yra labai stiprios, todėl kiekviena turi vienodas galimybes - po 50 procentų laimėti. Tik žaidimas gali atsakyti į klausimą, kas geriau pasinaudos savo jėga. Manau, kad pusfinalyje pademonstravome tik apie 60 procentų savo galimybių. Vadinasi, mūsų rezerve - dar 40 procentų.
- Pergalės troškimas dažnai pakiša koją. Kaip rengiatės kovai psichologiškai?
- Pirmiausia stengiamės galvoti, kad privalome gerai žaisti, o ne apie tai, kas bus, kai laimėsime ar pralaimėsime. Nors laukia neeilinės rungtynės, kurioms teks atiduoti visas jėgas, turime suprasti, kad pirmiausia tai - tik žaidimas. Tai nėra klausimas: gyventi arba mirti. Jei tai įsikalsime sau į galvą, finalo dieną nebus psichologinių problemų ir nedrebės nei rankos, nei kojos. Mūsų komanda yra pakankamai užsigrūdinusi ir patyrusi, kad atsikratytų nereikalingos įtampos.
- Ar jaučiate didelį komandos aistruolių spaudimą?
- Jaučiu tik didžiulį mūsų ekipos gerbėjų palaikymą ir tikėjimą mūsų galimybėmis. Tai skatina ryžtingai kovoti. O spaudimo nejaučiu ir, manau, nejausiu. Jau sezono pradžioje, kai dirbau šios ekipos trenerio asistentu, pajutau dideles „Lietuvos ryto“ galimybes. Stojęs prie komandos vairo, turiu sėkmingai užbaigti darbą. Daugelis žmonių supranta mano padėtį ir palaiko.
- Jūsų nuomone, kokio lygio varžyboms prilygsta ULEB taurės finalas?
- Pats pavadinimas pasako jo lygį. Tai - vienos prestižiškiausių Europos krepšinio rungtynių. ULEB taurės kaina - milžiniška, todėl ir kova dažniausiai vyksta iki finalo pabaigos.
Būsimasis finalas svarbus daugeliui - krepšininkams, treneriams, klubo vadovams, sirgaliams, Vilniui ir visai Lietuvai.
- Kokią sau, kaip treneriui, keliate pagrindinę užduotį prieš kelionę į Šarlerua?
- Gerai parengti kovai savo ekipą. Kad krepšininkai gerai nusiteikę, pailsėję ir atsikratę įtampos išeitų į aikštę. Ir turėtų labai daug motyvų siekti pergalės. Šiuo atžvilgiu mums padės ir patys varžovai. Treneriui nuteikti žaidėjus ULEB finalo dvikovai su „Real“ bus daug lengviau nei, tarkime, LKL rungtynėms su Marijampolės „Sūduva“...
- Kokie apskritai jūsų santykiai su žaidėjais: kaip viršininko ir pavaldinių ar kaip mokytojo ir mokinių?
- Pastarasis palyginimas man arčiau širdies. Su rimbu nesivaikau krepšininkų po aikštę. Jie - ne tik suaugę žmonės, bet ir profesionalūs krepšininkai, patys žino, ką daro. Demokratijos ir diplomatijos metodai - geriausias raktas į jų širdis, nors nėra lengva suvaldyti 12 žaidėjų. Jei kartais tie metodai nepasitvirtina, tenka imtis ir griežtesnių priemonių. Krepšininkai turi besąlygiškai paklusti trenerio nurodymams. Aš ypač reikalauju, kad jie griežtai laikytųsi žaidimo drausmės ir žaibiškai reaguotų į įvykius aikštėje.
„Lietuvos rytas“ patikėjo manimi, o aš - juo, todėl bendromis pastangomis pasiekėme finalą ir stengsimės įkopti į aukščiausią tašką.