Seimo nariai, susipliekę dėl porą metų rengiamo Liustracijos įstatymo pataisų, per tris valandas net nesugebėjo patvirtinti posėdžio darbotvarkės.
Kita vertus, barniai – parlamentarų darbo kasdienybė. Kasdieniškas jau atrodo ir Seimo pirmininko klibinimas iš posto.
Nekasdieniška tai, kad V.Muntianą verčia ir jo vadovaujamos partijos parlamentarai.
Keistenybių yra ir daugiau. Parlamentarų parašus dėl nepasitikėjimo Seimo pirmininku renka Liberalų sąjūdžio frakcija, tuo tarpu bene garsiausiai nesugebėjimu organizuoti parlamento darbo V.Muntianą kaltinantys konservatoriai kažkodėl neskuba pasirašyti.
Dar keisčiau, kad versti V.Muntianą ėmėsi Liberalų sąjūdis, o ne Darbo partija, kuriai, atrodytų, ne tik V.Uspaskichas, bet ir pats Dievas prisakė tai daryti.
Konservatoriai dabar negali nurimti be A.Pociaus bei A.Januškos galvų ir dėl to net grasina nutraukti paramą socialdemokratams, o „darbiečių“ geidžiamiausias prizas – V.Muntiano galva.
Ir ne tik iš keršto savo buvusiam partijos kolegai. Tai kelias, vėl galintis juos atvesti prie valdžios.
Jau kuris laikas sklando kalbos, kad Darbo partija derybose su socialdemokratais už paramą G.Kirkilo Vyriausybei reikalauja Seimo pirmininko posto ir bent trijų ministrų portfelių.
Vadinasi, premjerui G.Kirkilui tenka rinktis, kurias galvas aukoti: jeigu nori numaldyti konservatorių kraujo troškimą, turi jiems atnešti dvi aukas – Valstybės saugumo departamento vadą bei savo patarėją, o jeigu norėtų patenkinti esą vis augantį „darbiečių“ apetitą, valdžios valymą turi pirmiausia pradėti nuo Seimo pirmininko V.Muntiano.
Žinoma, jei skelbdamos savo grasinimus ir reikalavimus partijos neblefuoja. O Lietuvos politikoje galima neabejoti nebent tuo, kad politikų pavardės nėra blefas.
Tai, kad konservatoriai ir „darbiečiai“ kol kas neskuba remti liberalų iniciatyvos versti V.Muntianą, gali reikšti, jog jie nenori skubinti įvykių – vieni dar nepasirengę nusigręžti nuo G.Kirkilo mažumos Vyriausybės, o kiti dar nėra gavę iš socialdemokratų jokių realių pažadų.
Kodėl lyg kokie pilypai iš kanapių prieš V.Muntianą pirmieji iššoko liberalai? Naivu būtų manyti, kad juos galutinai iš kantrybės išvedė nekokie V.Muntiano gebėjimai organizuoti parlamentarų darbą. Seime taip nebūna.
Ir A.Paulauskas posto neteko ne todėl, kad jo sekretoriato vadovė R.Pumputienė pati kur panorėjusi važinėjo tarnybiniu automobiliu, o K.Virketis juo vežiojo dar ir savo šunį.
A.Paulauskas priėjo liepto galą todėl, kad turėdamas nedaug savo partijos balsų Seime gavo daug valdžios.
Tuo tarpu V.Muntianas ir pats nieko nereiškia, ir jo partija besvorė. Partijos jau net nėra. Iniciatyvai versti Seimo pirmininką pritaręs pilietininkas H.Žukauskas iš esmės jau pasitraukė iš partijos. Plika akimi regimas ir V.Muntiano konfliktas su kitu partijos kolega – didžiuoju saugumo specialistu A.Matulevičiumi.
Seimo pirmininkas dabar priklauso tiktai nuo kitų partijų malonės. Jei jis kristų, ir taip pakrikusi pilietininkų frakcija Seime visai išsivaikščiotų – vieni eitų pas socialdemokratus, kiti grįžtų į Darbo partiją, treti norėtų prisijungti prie liberalcentristų.
Bet kai grobis toks lengvas, galima nelabai skubėti jo dalytis.
Tai daugiausia priklausys nuo socialdemokratų planų. Liberalų sąjūdžio iniciatyva versti V.Muntianą jiems siūlo ir kitą galimą valdžios perdalijimo scenarijų.
Socialdemokratai galėtų išsaugoti G.Kirkilo Vyriausybę ir be Darbo partijos, ir be konservatorių paramos. Net įmanoma suburti ne mažumos, o daugumos koaliciją.
Tereikia priglausti Liberalų sąjūdį ir susigrąžinti socialliberalus, o subyrėję pilietininkai, nors ir būtų atimti iš jų postai, vis viena neturi kur išeiti.
Tai labai paranku socialdemokratams. Pralaimėję savivaldybių rinkimuose liberalai ir socialliberalai tikriausiai tenkintųsi ir nedideliais valdžios kąsneliais, o įsileisti į koaliciją, skirtingai nei konservatoriai ir „darbiečiai“, nekeltų socialdemokratams didelių rūpesčių.
Tiktai vargu ar toks scenarijus tenkintų dabartinius socialdemokratų partnerius – valstiečius liaudininkus ir liberalcentristus.
Juk jų lauktų labai skausminga operacija, jeigu tektų pasispausti ir atiduoti po kokį vieną ministro postą naujiems valdančiosios koalicijos dalyviams.
Todėl partijos dabar vis blefuoja norėdamos apkvailinti kitus politinio pokerio dalyvius. Bet tokiame žaidime ir pergalė gali pasirodyti esanti tik trumpalaikis blefas.