L.Mockūnas: Gyvenime svarbiausia – egzistencinė patirtis

***

Liūtas Mockūnas: Mano įsitikinimu, žmogaus tapatybę lemia aplinka - laikmetis, kada gyveni, ir vieta, kur gyveni. Būtent istorija ir geografija nulemia žmogaus tapatybę. Etniškas paveldas, tai yra žinios, kurias apie tautą ir tautiškumą pasisemi mokykloje ar iš tėvų, lemia mažai, jeigu apskritai ką nors lemia. Manau, žmones labiausiai vienija bendra egzistencinė patirtis. Todėl priklausymas specifinei kartai yra svarbiausias veiksnys, formuojantis žmogaus tautinę tapatybę.

Priklausau kartai, kuri XX a. 4-ajame dešimtmetyje gimė Lietuvoje, Antrojo pasaulinio karo metu su tėvais išbėgo į Vokietiją, pokariu Vokietijoje lankė lietuviškas gimnazijas (maždaug 4 metus), vėliau, emigravę į JAV, baigė viduriniuosius mokslus ir universiteto studijas. Paviršutiniškai žvelgiant, Amerikoje tapome panašūs į amerikiečius: toks pat požiūris į įstatymą, valstybę, pilietiškumą. Tačiau būta ir esminių skirtumų. Gyvendami sudėtingu istoriniu laikotarpiu Europoje įgijome patirties, kurios amerikiečiai neturėjo. Vėl pasikartosiu: karo ir bėgimo iš Lietuvos išgyvenimai, gyvenimas Vokietijos lageriniuose getuose pokariu praplėtė mūsų akiratį ir įkvėpė mums dozę sveiko skepsio.

Vis dėlto sąvokos „karta“ nenorėčiau suabsoliutinti. Buvo mano kartos žmonių, kurie dainavo lietuvių choruose, šoko tautinius šokius, uoliai dalyvaudavo tautos švenčių minėjimuose, žodžiu, buvo visaverčiai paradinės lietuvių bendruomenės nariai. Priklausiau liberaliajam arba santarietiškajam mano kartos sparnui, kurio požiūris į etniškąjį ir tautiškąjį lietuvių tautos paveldą yra itin kritiškas. Tačiau kritiškumas nereiškia, kad žmogus apskritai praranda tautinę tapatybę.

L.M.: Gimiau Kaune, esu miestietis ir visada gyvenau miestuose. Tėvai priklausė tai viduriniajai klasei, kuri Lietuvoje pradėjo formuotis prieš Antrąjį pasaulinį karą: tėvas - karo aviacijos karininkas, vėliau - Lietuvos oro linijų laisvai samdomas lakūnas; motina - medicinos seselė. Ankstyvieji prisiminimai, žinoma, susiję su Kaunu. Žaliakalnis, Ąžuolynas, Kauko laiptai ir funikulierius, Laisvės alėja, aviacijos šventės Kauno aerodrome, Kūno kultūros rūmai, kuriuose 1944 m. pavasarį per Lietuvos pirmenybes pirmąkart žiūrėjau krepšinio varžybas ir žaviuosi juo iki šiol.

Prieš karą su motina vasarodavome Palangoje. Kaune kartais eidavome į garsiąją Konrado kavinę paskanauti pyragaičių. Motina nuvedė mane ir į teatrą. Mačiau „Bremeno miesto muzikantus“, Kazio Binkio „Atžalyną“ ir kt.

Didžiulę įtaką vaikystėje darė kinas. Karo metais Kaune buvo rodomi vokiečių filmai: „Kadetai“, „Mano geriausias draugas“, „Miunhauzenas“. „Ešnapūto tigras“, „Indų kapas“ ir kronikiniai propagandiniai „Pergalė Vakaruose“, „Pergalė Rytuose“.

Tačiau labiausiai vaikystėje ir vėliau mane traukė knygos. Kaune rausdavausi po tėvo biblioteką. Kaip buvęs kariškis, jis turėjo visokių atsiminimų iš Pirmojo pasaulinio karo, nepriklausomybės karų, špionažo istorijų ir pan. Ši ir panaši lektūra vėliau paskatino domėtis istorija.

Turiu prisipažinti, kad patyriau ir trumpalaikius naivius susižavėjimus sovietine gerove, ir vokiškuoju militarizmu. 1940-1941 metais vaikų darželyje komunistuojanti mokytoja, iš tėvų surinkusi pinigų, dalijo mums saldainius ir sakė, kad tai dėdės Stalino dovana.

Mes tuo tikėjome. 1941 m. birželio mėnesį savo akimis mačiau kaip į sunkvežimius suvaromi ir į Sibirą tremiami kauniečiai. Tai išsklaidė iliuzijas apie leninų ir stalinų geraširdiškumą. Vėliau filmų inspiruotą susižavėjimą Reicho karine šlove aptemdė vokiečių kareivių žiaurus elgesys su karo belaisviais, o hitlerinėje Vokietijoje - neslepiama vokiečių neapykanta kitataučiams.

Ir tai dar ne viskas. 1945 m. vasarą savo akimis mačiau, kaip amerikiečių kariai prievarta grūdo siaubo apimtus ukrainus į sunkvežimius, kad grąžintų juos į Sovietų Sąjungą. Minėtos patirtys su sovietais, vokiečiais ir amerikiečiais daug lėmė formuojantis mano tapatybei. Supratau, kad neverta tikėti kilniomis idėjomis. Gyvenime svarbiausia - egzistencinė patirtis.

Dar vienas svarbus niuansas: dauguma Lietuvos inteligentų yra glaudžiai susiję su kaimu. Man kaimas nieko nereiškia. Vokiečių okupacijos metais tėvas vasarą nusiveždavo mane į savo tėviškę kaime. Man ten viskas atrodė egzostiška, svetima. Norėjosi kuo greičiau grįžti į Kauną.

L.M.: Lietuvą palikome 1944 m. vasarą. Buvau 10 metų amžiaus. Tėvai paniškai bijojo artėjančios antrosios sovietų okupacijos, bodėjosi sovietiška santvarka ir neturėjo iliuzijų, kad Vakarai Lietuvą „išvaduos“. 1944 m. iš Lietuvos bėgo daugiausia miestiečiai. Jie yra judresni žmonės. Spėju, kad kaimiečiams buvo sunku palikti savo žemę, gyvulius. Pamenu, Vokietijos lietuvių gimnazijoje pokariu iš 25 klasės mokinių beveik visi buvo kilę iš Lietuvos miestų ir miestelių. Apskritai pasitraukti iš krašto suaugusiems žmonėms buvo trauma, o mano amžiaus vaikams kelionė į Vokietiją atrodė įdomi avantiūra.

Iš Kybartų į Vokietiją vykome lietuvių geležinkelininkų ešelonu, susigrūdę prekiniuose vagonuose. Po dviejų savaičių kelionės buvome išlaipinti Silezijoje, Schweidnitzo miestelyje prie Čekijos sienos. O ten - fabrikai, barakai, įvairių tautybių belaisviai, prievarta suvežti užsieniečiai darbininkai. Motinai pavyko gauti darbą Breslau (dabar Vroclavas). Taip pabėgome iš šito košmaro.

Vroclave gyvenome iki 1945 m. sausio mėn., kol prie miesto priartėjo sovietų tankai ir kilo baisi panika. Tėvai nusipirko traukinio bilietus į Kempteno miestelį, mat Berlyne leidžiamame lietuvių laikraštyje „Reicho lietuvis“ buvo skaitę, kad tai vakariečių nebombarduojamas mažas miestelis prie Šveicarijos sienos, kur vos ne apelsinai auga. Tėvai vylėsi, kad sovietų tankai Šveicarijos nepasieks... Maža grupelė lietuvių, susidėję į krūvą cigaretes, kavą ir kitus resursus, kad galėtume, reikalui esant, papirkti vokiečių geležinkelininkus, į Kempteną keliavome per subombarduotus ar bombarduojamus Vokietijos didmiesčius su persėdimais Drezdene, Leipcige ir Miunchene. Apie šios kelionės nuotykius galėčiau parašyti romaną. Pagaliau, po savaitę trukusio trankymosi, pasiekėme Kempteną. O ten - ne apelsinai žydi, bet privaryta tiek sniego, kad kitos gatvės pusės nematyti.

L.M.: Atvykę į Kempteną kentėme dažnus amerikiečių antpuolius iš oro, kol pagaliau, 1945 m. balandžio pabaigoje, po trumpo susišaudymo miestuką užėmė amerikiečių kariuomenė. Kempteno ir jo apylinkių užsieniečius išvaduotojai telkė į stovyklas arba lagerius, organizuojamus etniniu pagrindu. Lietuviai, lenkai, latviai, ukrainai ir kiti buvo apgyvendinti atskirose gyvenvietėse. Kempteno lietuvių lageryje susirinko apie porą tūkstančių pabėgėlių. Mus kilnojo iš vienos vietos į kitą, kol pagaliau apgyvendino senose vokiečių kareivinėse ir tapome Jungtinių Tautų organizacijos UNRRA išlaikytiniais. UNRRA maisto davė pakankamai, bet jis buvo nekoks.

Gyvendamas lageryje įsitraukiau į pokario Vokietijoje klestėjusią juodąją rinką - perpardavinėdavau labai paklausius žiebtuvėlių akmenėlius. Vienu metu uždirbau tiek pinigų, kad net galėjau paremti nuskurdusius savo tėvus. Vėliau tėvai nutraukė mano kaip verslininko karjerą - atsidūriau besikuriančios lietuvių gimnazijos pirmoje klasėje.

Gimnazijoje sutikau savo geriausius draugus, su kuriais iki šiol palaikau artimus ryšius: mediką Edvardą Kaminską, filosofą Algį Mickūną, poetą Rimą Vėžį... Su Vėžiu susipažinau 1945 m. žiemą, dar prie Hitlerio.

Laisvalaikiu sportuodavome, žaidėme krepšinį, slidinėdavome. Mūsų grupė leido slaptą, ranka rašomą laikraštį „Čeverykas“. Jame surašydavome visas gimnazijos paskalas - kas su kuo ir ką darė. Algis Mickūnas kupletų forma rašydavo vedamuosius, o visi kiti buvome reporteriai, kaupėme informaciją. Nors mokėmės žemesnėse klasėse, mūsų laikraštis tapo populiarus - visi gimnazistai jį gaudė ir godžiai skaitė.

Vokietijoje iki emigracijos į Ameriką 1949 metais gyvenau penketą metų, baigiau keturias lietuvių gimnazijos klases.

L.M.: Kempteno lietuvių lageryje įsisteigė lietuvių pradinė mokykla, gimnazija, visokiausi suaugusiųjų kursai, parapija, choras, tautinių šokių grupė, buvo leidžiamas rotatorium spausdinamas laikraštis. Vakarų Vokietijoje geriausia lietuvių krepšinio komanda Kempteno „Šarūnas“ duodavo į kailį įvairioms amerikiečių armijų krepšinio rinktinėms. Žodžiu, Vokietijoje gyvenome uždarame lietuvių gete. Gimnazijos mokytojai net drausdavo žiūrėti mieste rodomus amerikiečių filmus, bet mes, žinoma, draudimų nepaisėme.

Manyje pamažu augo priešiškumas vadinamajam dvasingumui ir bet kokiai etninei patriotinei butaforijai. „Aš karvytei žalio šieno, man karvytė balto pieno“, - eiliniame lagerio koncerte jausmingai dainuodavo vietinių dainininkų pora. Lietuviai dažnai pavieniui ar su kitomis tautybėmis dalyvaudavo koncertuose, skirtuose palinksminti amerikiečių karinę vadovybę ar mus maitinančios UNRRA atstovus. Lietuviai girdavosi: mūsų liaudies dainos ir tautiniai rūbai buvo gražiausi, o kai mūsiškiai sušoko „Malūną“ ar „Lenciūgėlį“, tai mūsų globėjai labiausiai plojo.

Su bendraamžiais priklausiau skautams. Vyresnieji mus dažnai kviesdavo statistais per tautines šventes ir minėjimus. Kareivinių kieme lietuvių vadovybė pastatė vėliavos stiebą, kryžių, pasodino gėlių. Darnios skautų gretos nužygiuodavo prie to stiebo, padėdavo vainiką „žuvusiems idėjos broliams ir sesėms“, drausmingai išrikiuodavo ir turėdavo išklausyti vis tas pačias lagerio bendruomenės vadų kalbas bei pagraudenimus. Ten stovėdamas svajodavau atsidurti krepšinio ar stalo teniso salėje... Panašūs ritualai buvo būdingi ir emigrantams Amerikoje, bet aš ten jau nebedalyvaudavau.

Išvykę iš Lietuvos, tautiečiai išsivežė ir savo ideologines nesantaikas, senus konfliktus. Gimnazijoje atsiradus skautams, po poros metų susibūrė ir ateitininkai. Jų buvo nedaug, jų pažiūros konservatyvesnės, jie laikėsi arčiau bažnyčios. Susidarė keista situacija: dauguma gimnazijos mokytojų buvo katalikiškos politinės orientacijos, o mokiniai - priešiškai nusiteikę. Kildavo įvairių nesutarimų. Negalėčiau įvardyti, kas tą skatino. Kai emigravome į Ameriką, lietuvių studentai kurį laiką varžėsi, kas kontroliuos lietuvių studentų sąjungos valdybą - nepriklausomieji (vėliau santarininkai) skautai akademikai ir ateitininkai. Ypač įtemptas buvo šeštasis dešimtmetis. Ilgainiui konfliktai ir nesantaika išblėso, atsirado bendrų tikslų, pavyzdžiui, užmegzti ryšius su okupuotos Lietuvos kultūros žmonėmis.

L.M.: Amerikoje atsiradau būdamas 15 metų. Apsigyvenome Filadelfijoje. Tai turbūt nuobodžiausias Amerikos miestas, tikras užkampis. Anot amerikiečių anekdoto, antras prizas - dviejų savaičių apmokėtos atostogos Filadelfijoje, pirmas prizas - vienos savaitės apmokėtos atostogos Filadelfijoje.

Tėvai mane įtaisė į katalikų vidurinę mokyklą, kur mokytojavo kunigai. Sakė, ten aukštesnis lygis, didesnė drausmė. Tos mokyklos nekenčiau visa širdimi: lietuvių gimnazijoje mokytojai mus laikė beveik suaugusiais, o amerikiečių vidurinėje - kažkokiais puslaukiniais vaikais, kartais taikė net fizines bausmes.

Kai baigiau vidurinę, paklusdamas bandos instinktui su daugeliu kitų išeivijos bendraamžių pradėjau studijuoti inžineriją, esą inžinieriams Amrikoje lengviau prakusti. Įpusėjęs mechanikos studijas supratau, kad labiau traukia humanitariniai mokslai.

Todėl vėliau, baigęs studijas ir įsidarbinęs Čikagoje, savo malonumui Čikagos universitete vakarais ėmiau studijuoti literatūrą: Dostojevskį, Eliotą, Manną, Tolstojų, Hesse, absurdo teatrą, Yeatsą, Kafką, naująjį prancūzų romaną ir taip toliau.

Lietuvių bendraamžių Filadelfijoje buvo mažai ir tie patys - nelabai įdomi publika. Susipažinau su jais pirmaisiais gyvenimo Amerikoje metais, kai lietuvių bendruomenė įsteigė šeštadieninius „aukštuosius lituanistikos kursus“. Mums dėstė Alfredas Erichas Sennas, jo tėvo, universiteto profesoriaus, pastangomis į Filadelfiją buvo emigravusi mūsų aukštoji profesūra: Vincas Maciūnas, J.Puzinas, Antanas Salys. A.Vasiliauskas ir mūsų klasikas Vincas Krėvė-Mickevičius. Jų dėstymas buvo gan sausokas. Įsiminė Krėvė-Mickevičius. Apie literatūrą jis beveik nieko nekalbėjo, pasakojo vien pikantiškas istorijas, pavyzdžiui, apie Maironio moteris. Aukštieji lituanistikos kursai truko vos vieną rudenį.

Filadelfijoje daug skaičiau: Dostojevskį, Albert'ą Camus ir egzistencialistus, Friedrichą Nietzsche. Tai formavo mano pasaulėžiūrą. Prie pietų stalo tėvams išklodavau, kad lietuvių kultūra yra nieko verta, nes neturi autorių, prilygstančių mano perskaitytiems korifėjams. Žinoma, kildavo nesibaigiantys ginčai.

L.M.: Turbūt Albert'as Camus ir egzistencialistai. Imponavo eseistinis prancūziškas Camus minties skaidrumas ir racionalumas, herojiška laikysena absurdo akivaizdoje. „Kas yra sukilėlis? - klausia Camus. - Tai žmogus, kuris sako „ne“, tačiau atsisakymas paklusti nereiškia išsižadėjimo. Nuo pat pirmo maištingo žingsnio šis žmogus sako ir „taip“. Laikui bėgant nuo Camus atitolau, tačiau kai kurios jo mintys manyje randa atgarsį ir dabar. Tarp savo draugų Čikagoje radau būrelį Albert'o Camus gerbėjų. Buvome perskaitę viską, ką parašė jis arba kas parašyta apie jį. Savo entuziastingą požiūrį į Camus ir egzistencializmą skelbėme visur ir visiems, dėl to buvome patekę net į Vytauto Kavolio, akiratį.

L.M.: Jau pasakojau apie Filadelfijos nuobodybę. 1959 m., baigęs inžinerijos mokslus, išdūmiau į Čikagą ir susiradau ten darbą. Čikaga - tai milžiniškas ežeras, džiazas, bliuzas, įdomūs klubai ir barai, energingas kultūrinis gyvenimas ir milžiniškas lietuvynas. Čikagoje jau gyveno mano seni bičiuliai Edvardas Kaminskas ir Vėžys. Susiradau ir daugiau lietuvių bendraminčių.

Apsigyvenau lietuvių rajone Marquette parke. Amerikos didmiesčiuose atvykėliai paprastai telkiasi etniniuose rajonuose, arčiau savųjų, kad jaustųsi ne tokie vieniši, kad nekamuotų susvetimėjimo jausmas. Marquette parke radau lietuvių bažnyčią, operą, daug barų, valgyklų, parduotuvių, žodžiu, lietuvišką mini miestą.

Apsigyvenau bute su dviem bendraamžiais lietuviais. Pragyvenome ten trejus metus, kol šeimininkė mus išmetė dėl triukšmingo elgesio. Buto gyventojai nuolat keitėsi - vieni išsikeldavo, kiti atsikeldavo. Be kitų, esu gyvenęs su Kaziu Almenu (fizikas, rašytojas), Sigitu Banaičiu (milijonierius), Adomu Mickevičium (inžinierius, redagavęs Mūsų vytį ir Lituanus), Algiu Keblinsku (vėliau Keblys) (inžinierius). Mūsų bute susibūrė lietuviška bohema, piktinusi ar linksminusi kaimynus, mandagiai kalbant, tai buvo „škotiškas viskis, moterys ir linksmybės“. Adomui Mickevičiui esu dėkingas už pastangas prijaukinti mane prie lietuvių kultūrinio gyvenimo.

L.M.: Į „Santaros“ veiklą aktyviai įsitraukiau apsigyvenęs Čikagoje. Pradėjau dalyvauti jos metiniuose suvažiavimuose Tabor Farmoje Mičigane. Kaip minėjau, į Čikagą atvykau skeptiškai nusiteikęs lietuvybės atžvilgiu. „Santara“ padėjo man rasti kelią atgal į lietuvybę.

Į metinius suvažiavimus Tabor Farmoje suvažiuodavo žymūs žmonės - Jurgis Blekaitis, Marius Katiliškis, Henrikas Nagys, Rimvydas Šilbajoris, Antanas Škėma, Vincas Trumpa ir daugybė kitų.

Po paskaitų poilsiavietėje, mediniuose nameliuose prie stiklelio iki išnaktų trukdavo neformalūs pokalbiai ir diskusijos. Mums, jauniems bohemininkams, imponavo, kaip nuoširdžiai, laisvai visi čia bendravo su jaunimu. Pamažu ėmiau suprasti, kad lietuvių kultūra šio to verta - „ne pirštu daryta“, kaip pasakytų Marius Katiliškis.

Kelyje į lietuvybę labai svarbus buvo Vytauto Kavolio mestas šūkis, kad į savąją kultūrą reikia žiūrėti kritiškai, o tautines tradicijas pervertinti. Kavolis anuomet nebuvo kokia nors ikona, kaip kai kam dabar atrodo, su juo daug ginčijomės - neigėme jo propaguojamą liberalizmą ir kėlėme ant šakių egzistencializmą.

Vėl noriu pabrėžti, kad naujai suprasta lietuvybė nebuvo kokia nors paradinė, iš tautos švenčių tribūnų skelbiama lietuvybė. Labai vertinu bendravimą su bendraamžiais lietuviškuose Čikagos baruose. Taigi mano tautinės tapatybės formavimuisi labai stiprų poveikį yra padarę barai. Žinoma, lietuviški barai ir kultūra manyje turėjo dalytis jiems skirtą plotą su amerikietiškais barais ir kultūra.

L.M.: Anglosaksų kraštuose, o ypač Čikagoje, žmonės į barus renkasi savaitgaliais, dažnai ir šiokiadieniais, ne tik nuo gerklės „nuplauti dulkes“, bet ir pabendrauti, prie alaus bokalo ar stiklelio pasidalyti naujienomis, įspūdžiais, atsiminimais, susipažinti su kitos lyties atstovėmis ar atstovais... Visa tai sudaro vadinamąją barų kultūrą. Barų specifika įvairuoja: vienuose renkasi menininkai, sporto mėgėjai, profesionalai ir panašiai, kituose - paskirų tautybių emigrantai. Lietuviški barai Čikagoje egzistavo jau ano šitmečio pradžioje, kai Uptonas Sinclairis rašė savo garsųjį romaną „Džiunglės“, apstu jų ir šiandien. Juose renkasi naujieji emigrantai iš Lietuvos. Laisvas bendravimas baruose su tos pačios kartos žmonėmis yra svarbus faktorius tautinei tapatybei formuotis.

L.M.: Manau, menkai kalbėčiau lietuviškai. Štai Algis Mickūnas kurį laiką gyveno atsiskyręs nuo lietuvių ir kalbą pamiršo. „Santara-Šviesa“ atgaivino jo lietuvių kalbos įgūdžius. Lietuviškieji Čikagos barai, „Santara-Šviesa“ ir apskritai mano karta buvo svarbūs faktoriai formuotis tautinei tapatybei. Jeigu jų nebūtų buvę, turbūt gyvenčiau Kolorado valstijoje ir žiemą slidinėčiau geriausiomis pasaulyje trasomis per lengvą kaip pudra sniegą.

L.M.: Amerikiečiams nuo vaikystės kalami į galvas JAV santvarkos pagrindai: Konstitucija, pirmieji dešimt Konstitucijos pakeitimų, vadinamasis „bill of rights“, kuris garantuoja religijos, žodžio ir kitokią laisvę, ugdomas suvokimas, kad piliečio šventa pareiga dalyvauti rinkimuose. Amerikiečių intelektualams JAV istorijoje turbūt svarbiausias yra Pilietinis karas (1861-1865 m.), apie kurį parašyta šimtai knygų.

Tačiau amrikiečių tautiškumas labiausiai pasireiškia jų gyvenimo būdu - jie didžiuojasi tuo savo „way of life“, gerbia Amerikos vėliavą, šveičia mėsainius, turi ir kartais nešiojasi šaunamuosius ginklus ir t.t. Etninė kultūra ir tautinės tradicijos nėra amerikiečių tautinės tapatybės dalis kaip Vidurio Rytų Europoje. Amerikiečiai nedaro fetišo net iš anglų kalbos. Angliškai mokėti būtina tiek, kad suprastum krašto įstatymus ir galėtum funkcionuoti visuomenėje. Tačiau niekas nesijaudina, kad į kalbą plūsta tūkstančiai slengo žodžių ir svetimybių. Kalbininkai tik periodiškai perrašo amerikietiškos anglų kalbos žodynus, ir tiek. Be to, į Ameriką tūkstančiais plūsta meksikiečiai ir kraštas pamažu darosi dvikalbis.

L.M.: Kadaise literatūra labai domėjausi, įvairiuose suėjimuose daug apie ją pliurpdavau. Kartą poetas Algimantas Mackus man sako: žinai, daug kalbi apie literatūrą, gal parašytum apie ją mano redaguojamam žurnalui Margutis. Prikalbėjo. 1964 m. parašiau straipsnį „Allain Robbe-Grillet ir prancūzų romanas“. Po to paprašė recenzuoti vieno išeivio parašytą romaną. Parecenzavau. Vėliau parašydavau recenzijų Vytauto Kavolio redaguojamiems Metmenims, tapęs Akiračių redkolegijos nariu šiam mėnraščiui rašiau recenzijas, anotacijas, parūpindavau Lietuvoje leidžiamos literatūros recenzijų. Sudariau Rimvydo Šilbajorio kritikos knygą „Žodžiai ir prasmė“, „Literatūra šiandien Lietuvoje“ (1982 m.); buvau mobilizuotas sudaryti Antano Škėmos „Raštų“ trečiąjį tomą (1985 m.); vėliau sudariau Lietuvoje išleistą išeivių literatūros kritikos rinkinį „Egzodo literatūros atšvaitai“ (1989 m.). Sutinku, kad literatūra man siejosi su lietuvybe. Kitaip ir negalėjo būti. Sakau tai būtuoju laiku, nes maždaug nuo 1990 m. lietuvybė man pradėjo sietis su istorija.

L.M.: Pokario Vokietijoje švęsdami Naujuosius mūsų tėvai keldavo stiklelį sakydami „kad kitus metus švęstume Lietuvoje“. Branduolinių ginklų desantas virš JAV ir Sovietų Sąjungos ir daugiau kaip 40 metų trukęs Šaltasis karas pavertė šiuos linkėjimus nesąmone. Laikydamiesi nuošalyje ilgą laiką stebėjome, kaip išeivijos vadai ir vadukai Vasario 16-osios proga skubėdavo į Vašingtoną nusifotografuoti su Amerikos prezidentu ir išklausyti jo palinkėjimų, kad „Lietuva sulauktų geresnių dienų“, matėme, kaip išeivių „pirmūnai“ kovoja, kad Amerika nekeistų savo nuostatos nepripažinti Lietuvos inkorporavimo į Sovietų Sąjungą, nors tam nepripažinimui niekas negrėsė. Ir štai 1966 m. Kazys Almenas nuvyko į okupuotą Lietuvą, o grįžęs pranešė, kad ten labai įdomu ir kad mes galime kai ką padaryti Lietuvos labui. Taip pradėta megzti ryšius šu Lietuvos kultūros žmonėmis, gabenti į Lietuvą lietuviškas knygas. Loginis šios veiklos pagrindas buvo paprastas: jei krašto okupacija tęsis labai ilgai, reikia stengtis, kad lietuviai, net ir inteligentija, nebūtų totaliai susovietinti, - šiek tiek praverti jiems langą į Vakarus.

L.M.: Slenkant laikui keičiasi ir mūsų požiūris į praeitį: kas vienu metu atrodė labai aktualu ir prasminga, vėliau ima atrodyti visai kitaip. Kiekvienos kartos, o kartais ir žmonių, dalyvavusių praeities įvykiuose, požiūris į istoriją keičiasi. Vežėme knygas į Lietuvą, kad pravertume žmonėms langą į Vakarus. Dabar visi langai ir durys į Vakarus atidaryti, Lietuvoje išleidžiama nuostabiausių knygų, bet korupcija ir sovietinis raugas valdžioje ir akademinėje visuomenėje klesti.

Ar tas neverčia ironiškai nusišypsoti? Perfrazuojant W.Shakepeare'ą, galima sakyti: žmogaus gyvenime yra daug triukšmo, įniršio, veiklos, kurie mažai ką reiškia arba nieko nereiškia.