Po mūšio dėl VSD – nors ir tvanas

Rimvydas Valatka
Koviniai šūkiai, abipusiai grasinimai ir šantažas, serija pagrįstų ir dar daugiau niekuo neparemtų kaltinimų, keisčiausios įstatymų pataisos trokštamai pergalei pasiekti ir įstatymų pažeidimai.
Seimas jau pusmetį domisi tik saugumo vadais, saugumo vadai – tik Seimu. Vieni kitus smaugia taip, tarsi tai būtų tautos gyvybės ir mirties ar net visos žmonijos išlikimo globalinio atšilimo sąlygomis klausimas.
Ideologijų skirtumai prarado prasmę. Tradicinė partija ar populistinė – jokio skirtumo. Niekas nenorėjo sustoti. Vienintelis klausimas: ar tu už A.Pocių, ar prieš, su mumis ar prieš mus?
Tokia šalies politinė realybė, aukščiausią sumaišties tašką pasiekusi Seime ketvirtadienį.
Abi pusės taip įsijautė į karą, kad po jo – nors ir tvanas. Toliau taip klostantis įvykiams liks tiktai santykius aiškintis kumščiais.
Ar ne laikas jau sustoti ir nustoti džiuginti Maskvą ir vidaus destruktorius? Kovojančios pusės net pačios linkusios patiesti raudoną kilimą jiems grįžti į valdžią. Tik tam, kad įkąstų oponentui.
Valstybė negali tapti nei buvusio Šakių prokuroro, kuris kaip mokėjo, taip išsisuko nuo tarnybos sovietų armijoje, nei buvusio ilgamečio Vilniaus komsomolo vado, lietuvių auditorijose sovietines prakalbas rėždavusio tik rusiškai, įkaite.
Ar yra argumentų, kurie galėtų priversti atsikvošėti aistros apimtus karo dalyvius? Vienintelis, bet svarus: nė viena kariaujanti pusė šiandien neturi tiek jėgų, kad nugalėtų ir sunaikintų kitą. Patas.
Seime, kuriame didžiausia frakcija turi tik 27 mandatus, bandymas pasiekti maksimalų rezultatą tik parodo, jog mūsų politikai nesivadovauja realijomis.
Avantiūristų, o ne politikų bruožas. Politika yra galimybių menas.
Vienintelė išeitis – abiem pusėms susėsti ir tartis. Bet ne šantažuojant vienai kitą, ne skelbiant ultimatumus, kaip buvo iki šiol, o darant abipuses nuolaidas.
Pavyzdžiui, ar ne svarbu būtų persvarstyti Seimo narių galimybes dirbti su valstybės paslaptį turinčia informacija? Absurdas, kad Seimo narys negauna tokios teisės automatiškai.
Tai jis tautos atstovas ar ne, jei tokios teisės neturi? Potencialus išdavikas ar jau esamas? Ar ne protingiau būtų, jei to išvis reikia, šią teisę įgyti (arba ne), kai tampama kandidatu į Seimo narius?
Visi Seimo nariai pagal įstatymą yra lygūs, jie privalo turėti vienodas atstovavimo tautai teises.
Tais liūdnais atvejais, kai Seimo narys parduoda slaptą informaciją, jam turi būti skelbiama apkalta. Dabartinė padėtis pirmiausia žemina rinkėjus, kurių atstovai tokios teisės neturi.
Bet grįžkime prie temos. Ar apskritai dar įmanomas susitarimas?
Padėtis bjauri. Bet 1992-aisiais, kai V.Landsbergis po pralaimėto referendumo dėl „stipraus prezidento“ beveik pusę Atkuriamojo Seimo ilgam buvo išvedęs iš salės, padėtis buvo dar bjauresnė.
Parlamentas buvo paralyžiuotas. Bet abiem pusėms parodžius nuolaidumo pavyko susėsti prie derybų stalo ir susitarti dėl pirmalaikių rinkimų datos ir sutartinai priimti šalies Konstituciją.
Ar dabartinis Seimas gali pasiekti kompromisą kare dėl VSD?
Viena vertus, kodėl ne? Atkuriamojo Seimo deputatai buvo kur kas labiau ideologiškai ir asmeniškai susipriešinę nei dabartinis Seimas, kuriame konservatoriai net remia socialdemokrato vadovaujamą mažumos Vyriausybę.
Kita vertus, proto Atkuriamajame Seime buvo daugiau, o žemažiūriškumo – mažiau.
Kas galėtų imtis iniciatyvos nutraukti karą? Sunkiausia nusileisti tiems, kurie pradėjo blickrygą ir įklimpo. Bet būtent jų apsisprendimas – tiesiausias kelias į sėkmę.
Nors apie konservatorius gerai arba nieko, jei nenori būti paskelbtas apmokamu „Dujotekanos“ agentu ar valstybininku (daugiau nei keista, kad konservatoriai nebelaiko savęs valstybės žmonėmis), bet būtent konservatorių įsitikinimas, kad tik jie vieni turi teisę spręsti, kas myli Lietuvą, o kas ne, tik pakurstė šio karo ugnį.
O juk prezidento apkaltos metu buvo lyg ir sutarta, kad patriotas gali būti ir ne konservatorių kirpimo žmogus. Per kelis mėnesius atkritome į 1992 metus – jokie nukrypimai nuo konservatorių normos netoleruojami.
Ar tai gera politika? Tai ne politika, nes politika yra, kai priešą įtikini tapti neutralų, neutralų – šalininku. Konservatoriai šio karo metu net potencialius šalininkus priskyrė savo priešams.
Kaip žinoma, priešas padeda sutelkti saviškius. Bet tokia politika nenaudinga nei Lietuvai, nei patiems konservatoriams.
Laikas sustoti. Išmokti daryti politiką taikaus sugyvenimo savo valstybėje sąlygomis.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App StoreGoogle Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2026 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.