Neįgaliesiems, kaip ir anksčiau, naujų (net psichologinių) barjerų prigalvojo. Jie laukia nesulaukia elektroninio balsavimo. O visiems miestiečiams nepadaryta to, kad rinkimų sekmadienis taptų visaliaudine švente, su įvairiomis pramogomis, eitynėmis, varžytuvėmis.
Taigi – kalbėjimas apie išreikštą rinkėjų valią mane visiškai neįtikina. Tai panašu ir į mistifikaciją, ir į falsifikaciją.
Bet yra taip, kaip yra. Vilniuje išrinktų partijų vadai gėdingai „turgavoja“, bučiuojasi ir barasi, o mes viską stebime iš šalies. Bet man dėl daug ko apmaudu. Juk Vilnius – ne tik didžiausias Lietuvos miestas, bet LIETUVOS SOSTINĖ. Visuose karuose užpuolikams užėmus sotinę, kapituliuoja ir valstybė, nes be sostinės valstybė – jau ne valstybė, o teritorija.
Giliau įsigilinus į porinkimines Vilniaus peripetijas aiškiai matosi mūšio už Vilnių elementų. Daugelis mano, kad tas mūšis dėl milijardų, kuriuos skaičiuoja baltosios ir juodosios buhalterijos. Bet ar vien dėl milijardų?
Tik naivuolis gali nesuvokti dėl ko Vilniaus reikia R.Paksui. Jis nuolat kartoja, kad rinkėjų valia jis tiesiog privalo būti Vilniaus meru. Bet aš, matęs, kaip buvo siekiama tos „rinkėjų valios“, ne pirmą kartą įsitikinęs, kad neretu atveju ne rinkėjai, o rinkėjus renka, skaitęs analitikų išvadas, kad už Paksą (neminiu partijos, nes daugelis už jį braukę kryželius žino, tik jo ir galbūt dar A.Butkevičiaus pavardes) aktyviausiai balsavo tuose Vilniaus kvartaluose, kur daugiausia gyvena rusų tautybės žmonių, be to, ir jo sudarytame kandidatų sąraše gausybė olegų, vladimirų, ninų, josifų ir kitokių vardų, negaliu lietuviškai nusilenkti tai „rinkėjų valiai“.
Dar labiau kelia nerimą Lietuvos lenkų rinkimų akcijos staigus puolimas į Pakso glėbį. Nesu radikalus nacionalistas, šiuo atveju jokiu būdu nesivadovauju istorinėmis ambicijomis, giliai pritariu tiems Lietuvos politikams, kurie vis labiau savo veiksmus ES erdvėje derina su Lenkija, net manau, kad šis „duetas“ gali būti analogiškas Estijos-Suomijos sandraugai ir kartu daug tvirčiau įsitvirtinti demokratinių valstybių bendrijoje, bet kartais pagauna tokios negeros nuojautos, kad Lietuvos lenkai dažniau klausosi ne Varšuvos, o Maskvos „radijų“.
Štai šiuo atveju (juolab, kad ir Vilniaus rajoną savo rankose tvirtai laikys ta pati Lietuvos lenkų rinkiminė akcija, kuri jau dabar pašalinto prezidento žentui padeda rusams supirkinėti žemes) Vilniaus „apgultis“ doram lietuviui turi kelti nerimo. Kas „trečias“ prisidės prie minėto darinio ir kokius postus gaus – jau visai nesvarbu.
Manau, kad atsirastų tam tikra atskirtis Lietuvos sostinės nuo Lietuvos. Nuo Lietuvos, kuri švęs savo tūkstantmetį, kuriai teks pabūti Europos kultūros sostine. Pažvelkite į abiejų mano paminėtų partijų išrinktųjų sąrašus. Ar matote ten tikrų lietuvininkų, kultūros veikėjų, savo tautos patriarchų?
Estijos prezidentas T.H. Ilvesas neseniai pareiškė, kad jam gėda, jog estai nesipriešino sovietinei invazijai. Lietuviams irgi turėtų būti gėda. Juolab, kad mes ir dabar daug kur nesipriešinam. Kad ir dėl Vilniaus „užpuolimo“. Saujelė politikų kažką kurpia, parduoda ir perka, pametę sąžinę bėga tai pas vienus, tai pas kitus, o mes stebime tą turgų iš šalies. Niekas (net studentai) neišeina į mitingus, nešurrmuliuoja prie nesąžiningai besielgiančių partijų būstinių, neiškelia, kad ir seno lietuviško (nors ir nevienareikšmiško) šūkio: „Mes be Vilniaus nenurimsim“. Girdi, rinkėjai pareiškė savo valią...
Bet aš vis dėlto vilniečiams pasiūlyčiau neužleisti ir neapleisti VILNIAUS – LIETUVOS SOSTINĖS. Apeliuokime į tas partijas, kurių nariai išrinkti į SOSTINĖS savivaldybę, siūlykime savo variantus, nesielkime taip, kad paskui mūsų vaikams būtų gėda dėl mūsų pozicijų.
Taip taręs, noriu „pabūti derybininku“ ir pasiūlyti VILNIUI valdyti koaliciją. Štai konservatoriai turi 10 balsų. Deja, jų lyderis nėra stiprus, nors ir tikrai inteligentiškas (tikriausiai ir padorus) žmogus, bet šiek tiek „susismulkinęs“ savo ankstesniais veiksmais ir ankstesnėmis šnekomis.
Bet žemiau jo įrašyti tokie puikūs vyrai, buvę ministrai – S.Šedbaras, R.Alekna. Vieną iš jų ir „pasižymėkime“ kaip galimą SOSTINĖS merą. Prie tų dešimt žmonių pridėkime keturis liberalus sąjūdiečius – visi puikiai žinomi, tikri lietuviai. Dabar prie keturiolikos pridėkime šešis socialdemokratus.
Pats esu šios partijos narys ir savo kolegoms palinkėčiau būti VILNIAUS – LIETUVOS SOSTINĖS puoselėtojais, jos giluminių istorinių tradicijų saugotojais, lietuvybės gynėjais. Vadinasi, jau turime tvirtą dvidešimtuką. Ir visai nieko blogo nematau, kad į šitą būrį būtų pakviesti liberalų ir centro sąjungos žmonės.
Pažvelkime, kiek ten Lietuvos šviesulių – A. Šaltenis, G. Kėvišas, Z. Kelmickaitė, o ir visi kiti jų verti. Nejaugi kuris nors iš jų mažiau vertas už V.Aviną, O.Gluchovą?...
Sakysite – A. uokas? Štai Ventspilio merui patekus į prokurorų rankas, Latvijos premjeras A. Kalvytis pasakė: „Individualios atsakomybės nereikia išplėsti į kolektyvinę atsakomybę“. O ką mes darome?
Be abejo, dabartiniam Vilniaus merui, kuris nemažai ir gero padaręs Vilniui, dėl savo įvaizdžio nereikėtų įkaitais laikyti kitų savo partijos narių, išrinktų į SOSTINĖS savivaldybę. Įdealiausias atvejis būtų, jei A. Zuokas atsistatydintų iš partijos pirmininko pareigų ir atsisakytų deputato mandato. Štai dar vienuolika (pridedant ir du garbingus rusus) VILNIAUS – LIETUVOS SOSTINĖS savivaldybės tarybos narių. Turime 31 deputatą – tvirtą, prognozuojamą daugumą. Jų tarpe galima rasti ir puikių vicemerų, ir gabių administracijos vadovų.
Neabejoju, tokia koalicija teiktų daug vilčių, kad ir po ketverių metų galėtume didžiosiomis raidėmis rašyti: VILNIUS – LIETUVOS SOSTINĖ!