Kelių romanų ir apysakų autorė, pelniusi nemažai apdovanojimų už savo grožinę kūrybą, susitikime su savo kūrybos gerbėjais Anykščiuose sakė atidėjusi į šalį naujų romanų rankraščius, nes šiuo metu kur kas svarbiau – gyvenimo realybę liudijanti dokumentinė publicistika.
Anot rašytojos, tikras žmogaus gyvenimas tam tikrame laike – visame pasaulyje dabar populiari literatūrinės kūrybos tema.
„Šiuo metu baigiu pokalbių su vaikais knygą, ji bus išleista ateinantį rudenį. Iki šiol maniau, kad jau žinau viską apie gyvenimą, bet dabar man tarsi atsivėrė kitas pasaulis“, – sakė V.Juknaitė.
Anot rašytojos, sveikųjų ar įvairias negalias turinčių vaikų mintys atskleidė negailestingą tikrovę: vaikai trokšta suaugusiųjų meilės, bet jos vis mažiau sulaukia.
Pasak V.Juknaitės, dokumentinė proza, kuri atskleistų ir nagrinėtų realias vaikų savižudybių arba jų žudymo istorijas, Lietuvoje kol kas sunkiai įsivaizduojama.
„Mūsų šalies rinka yra per maža, kad tokias knygas be dotacijos apsimokėtų leisti“, – pripažino rašytoja ir pridūrė, kad tai būtų išties siaubingi bestseleriai.
Blogiausia – užsiėmę tėvai
V.Juknaitę pribloškė autentiški vaikų samprotavimai apie tai, kas jiems yra blogiau: ar išvis neturėti tėvų, ar turėti juos labai užsiėmusius ir tik retkarčiais matyti namuose.
„Kaip pačią didžiausią savo gyvenimo blogybę vaikai man minėjo, kad jų tėvai daug ir sunkiai dirba, vėlai vakare grįžta namo ir visai neturi laiko juos išklausyti ar pagirti“, – pasakojo V.Juknaitė.
Rašytoja buvo nustebusi, kai išgirdo, kad šeštaklasis jau atpažįsta, kada jo motinos šypsena yra tikra, o kada – dirbtinė.
V.Juknaitė įsitikinusi, kad vien tik siekdami suaugusiųjų meilės ar bent jų dėmesio vaikai išbando įvairias protesto formas.
Vaikų savižudybės, jos nuomone, – irgi viena tokių priemonių, kuria jie siekia, kad tėvai juos pagaliau pamatytų ir pamiltų.
Rašytoja sakė, kad vaikams dabar užvis labiausiai trūksta ramios vaikystės, kuri leistų jiems užaugti nepatyrus kartais net ir suaugusiesiems per sunkių išgyvenimų.
Ji įsitikinusi: iš vienatvės ir tėvų nemeilės vaikai išgyvena ankstyvus lytinius santykius, kurie visuomet dar labiau sujaukia ramią vaikystę.
„Aš dabar esu laiminga, kad pati, būdama šešiolikos metų, buvau kvaila žąsis!“ – prisipažino rašytoja.
Vos gimę – nereikalingi
„Dabar gyvybiškai būtina Lietuvoje atkurti sužalotą vertybių sistemą – pripažinti gyvybę kaip brangiausią, šventą dalyką ir šiuo pagrindu formuoti visas kitas vertes“, – anykštėnams sakė V.Juknaitė.
Pasak rašytojos, šiuo metu gyvybė yra taip nuvertinta, jog jau nieko nenustebintų fabrikas, į kurį kiekvienas norintis galėtų eiti ir prašyti, kad ten jam būtų atlikta eutanazija.
V.Juknaitei labiausiai apmaudu, kad dabarties visuomenėje pirmiausia nelieka vietos vaiko gyvybei – tiesiog pradedant nuo jo gimimo, kai vos tik išvydęs pasaulį žmogus jau yra nebereikalingas.
„Šiuolaikinėje visuomenėje prestižinis yra to žmogaus darbas, kuris kuria naujas mašinas, konstruoja lėktuvus, o ne eilinio mokytojo, kuris vien tik moko kažkokius snarglėtus vaikus“, – apgailestavo rašytoja.
V.Juknaitė pasiūlė kiekvienai Anykščiuose atėjusiai jos pasiklausyti moteriai tą pačią akimirką pagalvoti: dabar jos nėra namie, o ką ten veikia vieni likę jos vaikai?