Devynerių metų sūnų turinti Vilma Anglijoje gyvena dvejus metus. Iš pradžių išvyko jos vyras, kompiuterių specialistas. Susiradęs gerai mokamą darbą pagal specialybę, jis pradėjo kviestis žmoną. Vyras teigė, kad Lietuvoje dirbti už grašius jam neleidžia orumas. Tiesa, savo ateitį jis sieja su Lietuva, tačiau tik tuomet, kai užsidirbs namui.
Išdraskytos šeimos
Moteris ilgai dvejojo, nors suvokė, kad ilgai skyriumi gyvenanti šeima iširs. Nuo minties, kad teks palikti sūnų, plyšo širdis. Berniukui anglų kalba sekėsi sunkiai, mokytis ten jis negalėtų, bendrauti su bendraamžiais – taip pat. O Vilma į Angliją vyko taip pat dirbti. Taigi vaikas būtų jautęsis vienišas.
Galiausiai ji apsisprendė – sūnų paliko tėvams Šiauliuose. Iš prigimties jautriam vaikui po pirmųjų mokslo metų teko pakeisti mokyklą, miestą bei ilgam išsiskirti su mama. Šiuo metu jie taip ir gyvena – vasarą vaikas su tėvais praleidžia Anglijoje, mokslo metams grįžta į Lietuvą. Išsiskyrimo ašaras visi bando džiovinti viltimi, kad ši situacija – laikina.
Pensininkės Nijolės istorija dar graudesnė. Jos duktė viena augino du vaikus. Vos galą su galu sudurianti jauna moteris ryžosi išvykti į Vokietiją, o vaikus paliko močiutei. „Jie net mama pradėjo mane vadinti. Baisu, kai močiutę vaikai myli labiau nei savo mamą“, – L.T. pasakojo pensininkė.
Po kurio laiko mergaitė išvažiavo pas motiną, o brolis liko su močiute. Dabar jos abi grįžusios, tačiau šeima išdraskyta. Tarp berniuko ir mamos nėra jokio ryšio, nors išsiskyrimą jis išgyveno labai sunkiai. Paauglys draskomas prieštaravimų: jis jaučia nuoskaudą, kad sesuo gyvena su mama, o jis – ne, tačiau kraustytis pas jas atsisako. Sesuo su broliu taip pat vienas kitam svetimi.
Pašlijo ir Nijolės santykiai su dukra, o pastarosios uždirbti pinigai padėjo tik iš bado išbristi.
Tėvai stebisi
Kaip L.T. pasakojo Klaipėdos Martyno Mažvydo pagrindinės mokyklos direktorius Vytautas Dumčius, jų mokykloje iš 860 vaikų be tėvų gyvena 18–20. Klaipėdos mieste šis skaičius siekia apie 1000. Dažniausiai be tėvų jie gyvena 3–6 mėnesius.
„Pasitaiko, kad močiutei jau per 90 metų, ji neprigirdi, neprimato ir jai pačiai reikia priežiūros, o palikta rūpintis pradinuku“, – stebisi pašnekovas. Ne ką geriau, kai vaikai išvežami pas giminaičius. Jų priežiūra apsiriboja klausimais, ar vaikui nieko netrūksta. Iki jų prieiti beveik neįmanoma. Globėjų mobiliuosius telefonus vaikai slepia.
„Jei vaikas nelanko mokyklos, bandome belstis į jo namus, tačiau buvo atvejų, kai mokytojas girdi už durų grojančią muziką, mato, kad vaikas pažiūrėjo pro akutę, tačiau durų neatidaro“, – pasakojo V.Dumčius.
Tuo tarpu grįžę tėvai nustemba išgirdę, kaip elgėsi jų vaikas. „Jie mano, kad tik pradinukui reikia daugiau priežiūros, o paauglys jau pakankamai savarankiškas, – tikino pedagogas. – Vienos aštuntokės tėvai buvo išvykę vos dviem savaitėms ir palikta mergaitė visas tas dienas mokykloje nesirodė.“
Mokytojų vilionės
Vilniaus Jono Ivaškevičiaus jaunimo mokyklos direktorė Vajonė Strimaitienė prisipažino, kad tenka imtis visokių gudrybių įkalbant vaikus ateiti į mokyklą.
„Vieno aštuntoko mama Amerikoje, tėvas dažnai ilgam išvažiuoja. Vaiką neva prižiūri vyresnysis brolis. Kai išsimiega, vaikas ateina į mokyklą. O kartais visai prapuola. Tada einame ieškoti ir apeliuojame į jo jausmus. Esą tėvai sunkiai dirba, kad galėtų pagerinti jo gyvenimą. Tai suprasdamas jis turi vykdyti savo priedermę – lankyti mokyklą.
Stovime prie durų nebūdami tikri, kad įsileis, skambiname, o kai į mūsų skambučius neatsiliepia, mėtome pėdas – skambiname iš nežinomų numerių. Reikia su jais kalbėtis gražiuoju. Jei barsime, visai dings“, – guodėsi V.Strimaitienė.
Anot pedagogės, stresą patiriantys vaikai dažnai saugumo pradeda ieškoti gatvėje. Seneliai meilę supranta savaip ir tik lepina anūkus: jiems gaila, kad vaikų tėvai toli, todėl stengiasi įduoti daugiau pinigų pramogoms.
„Vaikai nekalti dėl šiuolaikinės situacijos, tačiau ką jie galės auginti, patys išaugę be meilės ir normalaus šeimos modelio? Mes juos prarandame“, – apgailestavo direktorė.
Ieško sprendimų
Patys tėvai taip pat nerimauja dėl savo vaikų, tačiau galimybės užsidirbti atsisakyti neketina.
Apklausos rodo, kad jie sutiktų apmokėti vaikų gyvenimo ir mokymosi išlaidas uždaruose pensionuose, kur nors toliau nuo miesto ir jo pagundų.
Vilniaus pedagoginio universiteto profesorė Marijona Barkauskaitė įsitikinusi, kad turėtų būti priimti įstatymai, draudžiantys išvykti tėvams, kurių vaikai lieka Lietuvoje. „Kodėl Lietuvoje savo vaikų neprižiūrintys tėvai baudžiami, o dirbantiems užsienyje viskas leidžiama?“ – piktinosi pedagogė.
Kol kas oficiali statistika apie vaikus, likusius be tėvų priežiūros, nerenkama. Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga apklausė 651 įstaigą. Pateikiame apklausos duomenis.
Lietuvoje šiuo metu gyvena 9031 vaikas, kurio vienas ar abu tėvai išvykę į užsienį.
Be nuolatinės tėvų priežiūros iš jų likę 3725.
491 moksleivį prižiūri giminaičiai, 293 – vyresnis brolis arba sesuo, 122 – draugai ir pažįstami.
78 vaikai nurodė gyvenantys vieni, tačiau iš tiesų šis skaičius didesnis, nes pažįstamų ar kaimynų priežiūra dažnai yra nepakankama – šie vaiką aplanko tik retsykiais.
Vaiko teisių apsaugos kontrolierė Rimantė Šalaševičiūtė: „Tėvai neturėtų spręsti patys.“
Vaiko teisių kontrolieriaus įstaiga, atlikusi apklausą vaikų ugdymo įstaigose, valdžios institucijoms pateikė daug siūlymų. Pasak R.Šalaševičiūtės, padėtis pagerėtų, jeigu būtų sugriežtinta gyvenamosios vietos deklaravimo tvarka – išvykstantys turėtų pranešti, kad išvažiuoja. Tuomet būtų aišku, ar su jais vyksta ir vaikai.
„Neišspręstas ir vaiko atstovavimo klausimas. Juridiškai įteisinti globą, kad vaikas jaustųsi saugesnis, šiandien labai sudėtinga – reikia surinkti begalę pažymų. Todėl tam ryžtasi nebent mažesnių vaikų tėvai. Be to, renkant atstovą negalima remtis vien tėvų pasirinkimu. Pasitaikė atvejis, kai 2 ir 5 metų vaikai buvo palikti nevaikščiojančiai močiutei, 12 metų mergaitę prižiūrėjo sugyventinis, kuris pats buvo vedęs ir turėjo savo šeimą“, – teigė R.Šalaševičiūtė.
www.lt24.lt