Tragiškas lietuvio šeimos likimas stichijos nusiaubtame Naujajame Orleane

Tarp šimtų tūkstančių žmonių, kurių likimus sudaužė uraganas „Katrina”, yra ir Harvardo absolventas, imigranto iš Lietuvos sūnus Paulas Gailiunas. Nors po tragiško incidento, kai nuo žudiko kulkos žuvo jo žmona režisierė Helen Hill, P.Gailiunas nebendrauja su žiniasklaida, pokalbiai su Paulo draugais ir jų internetiniai dienoraščiai lrytas.lt padėjo iš arčiau pažvelgti į tai, kas vyksta mieste, kurį nusiaubė uraganas “Katrina” ir potvynis.

Artimas P.Gailiuno ir H.Hill draugas Bartonas Eversonas, po ilgų įkalbinėjimų, sutiko parašyti iš Naujojo Orleano į gimtąją Kanadą išvykusiam Paului ir paklausti, galbūt jis sutiktų pasikalbėti su Lietuvoje leidžiamo dienraščio žurnaliste.

,,Po to, kai Paulas paliko Naująjį Orleaną, man pačiam neteko su juo kalbėtis. Parašiau jam laišką (,,senovišką”, rašytą ranka), kuriame perdaviau prašymą. Tačiau Paulas iš viso man neatsakė”, – viename elektroniniame laiške straipsnio autorei rašė B. Eversonas.

Bet B.Eversonas maloniai sutiko leisti pasinaudoti savo blogu ,,Gyvenimas potvynio zonoje”, įskaitant visus jame esančių asmenų kontaktus ir gausias nuotraukas. Užmezgus santykius su B.Eversonu, pavyko daugiau sužinoti apie lietuvių kilmės gydytoją ir tragiškai žuvusią jo žmoną menininkę, kurie, draugų teigimu, buvo ,,tikra Naujojo Orleano menininkų ir inteligentijos siela”.

Kaip papasakojo B.Eversonas, Paulo tėtis Vytautas Gailiunas – gydytojas ginekologas, gimė Kaune, 1940 m. Kartu su savo tėvais karo metais pasitraukė į Vakarus, apsigyveno Kanadoje. Jis buvo gerbiamas ir gerai žinomas medikas Kanadoje ir Jungtinėse Valstijose. 1963 m. V. Gailiunas vedė Marcia Brill. Paulas – vienas iš keturių poros vaikų.

P.Gailiunas su žmona Helen Hill į Naująjį Orleaną atvyko 2001 metais. H. Hill – žymi trumpametražių ir animacinių filmų autorė. P.Gailiunas – Harvarde medicinos mokslus baigęs ir ką tik atlikęs praktiką jaunas medikas. Jie pasirinko kultinį miestą Luizianos valstijoje. Ieškojo neformalios, meninės aplinkos, kur galėtų įgyvendinti savo kūrybinius projektus ir kartu būti aktyviais bendruomenės nariais.

Paulas, dar prieš praūžiant ,,Katrinai” susidūręs su džiazo miestą kamuojančiomis problemomis, nutarė, užuot ieškojęs pelningo darbo, surasti būdų, kaip kovoti su įsisenėjusiais legendinio miesto skauduliais. Kaip sakė kitas šeimos draugas advokatas Davidas Koenas, Paulas dažnai juokaudavo, kad jis neišnaudojo pelningos specialybės ir turbūt yra ,,vienintelis gydytojas pasaulyje, kurį išlaiko žmona menininkė”.

Sutuoktiniai skaudžiai išgyveno, kad miestas, kurį jie pamilo, kenčia nuo rasizmo, nusikaltėlių gaujų siautėjimų, vagysčių, apiplėšimų bei žmogžudysčių. Būdamas medikas, P.Gailiunas nutarė imtis to, ką išmano geriausiai. Kartu su bendraminčiais jis įkūrė labdaringą kliniką, kurioje priiminėdavo pacientus už minimalų mokestį, dažnai – ir viškai už dyką.

H.Hill Naujajame Orleane tvirtino atradusi ilgai ieškotą ramybę ir kūrybai tinkamą aplinką. P. Gailiunas, kurį B. Eversonas apibūdino kaip ,,vienintelį mano sutiktą pankrokerį, anarchistą, veganą, hipsterį gydytoją”, spėdavo visur.

Dirbo minėtoje klinikoje, buvo aktyvus grupės ,,Food not Bombs” narys. Nuolat dalydavo maistą vargšams Naujojo Orleano gyventojams, o laisvalaikiu grodavo įvairiais muzikos instrumentais, dainuodavo, rengdavo veganiškų patiekalų vakarėlius, nuolat visus įtraukdavo į diskusijas, kaip miestą paversti geresne vieta visiems: juodaodžiams, indėnams, baltiesiems, imigrantams iš Hondūro.

,,Jo namų durys buvo visiems atviros”, – telefonu iš Naujojo Orleano lrytas.lt sakė B. Eversonas.

,,Katrina”, kaip ir visus kitus Naujojo Orleano gyventojus, lietuvių kilmės amerikietį ir jo žmoną užklupo netikėtai. Paskutinėmis minutėmis pabėgę į Pietų Karoliną, Paulas ir Helen kurį laiką buvo priversti praleisti pas Helen tėvus.

Pasak draugų, Paulas dvejojo, ar verta sugrįžti į audros nuniokotą miestą. Jis nerimavo, kad dideliu nusikalstamumu garsėjantis Naujasis Orleanas tapo dar pavojingesnis po to chaoso ir netikrumo, kurį miestelėnams teko išgyventi dėl gamtos stichijos. Tačiau Helen troško grįžti atgal. Tad po metų, praleistų Pietų Karolinoje, pora sugrįžo.

Miestas buvo pasikeitęs neatpažįstamai. P. Gailiunas nerado savo įkurtos labdaringos klinikos – ji buvo nušluota nuo žemės paviršiaus. Smarkiai nukentėjo ir jų namas. Po specialistų patikrinimo jis buvo paskelbtas netinkamu gyventi. Nepaisant to, pora kibo į darbą ir pradėjo alinantį remontą.

Tiek P. Gailiuno ir H.Hill, tiek B.Eversono ir jo žmonos Christie pastangos tarsi simbolizavo viso miesto mėginimą išsikapstyti iš ,,Katrinos” sukelto košmaro. Menininkai vėl pradėjo organizuoti tradicines Naujojo Orleano Prancūzų kvartalo eitynes, koncertus, veganiškų patiekalų pietus.

Viskas po truputį ėmė grįžti į savo vėžias, nors problemų, sunkumų ir nusivylimų netrūko. Tuomet atėjo lemtingoji 2007 m. sausio 4-oji.

Maždaug pusę šešių ryto iki šiol nenustatytas asmuo įsiveržė į Paulo bei Helen namus. Manoma, kad nusikaltėlio tikslas buvo apiplėšimas.

Įsilaužėlis ėmė šaudyti po to, kai Helen ėmė vis garsiau reikalauti, kad šis neliestų dvejų metukų poros sūnaus Francis. Viena iš daugelio tą rytą paleistų kulkų kliudė Helen kaklo arteriją. Ji netrukus mirė. Paului, savo kūnu mėginusiam pridengti sūnelį nuo kulkų krušos, keliose vietose buvo peršauta ranka bei skruostas. Ansktyvą rytą į gatvę išėję kaimynai išvydo sukrečiantį vaizdą: kraujuojantis 35 metų tėvas klūpojo ant savo namo laiptų ir ant rankų laikė išsigandusį sūnelį.

Į pagalbą atskubėję kaimynai pamatė, kad vaikas liko nesužeistas, tačiau namo viduje likusi Helen jau buvo mirusi. Vos išleistas iš ligoninės, vargšų gydytojas visiems laikams paliko Naująjį Orleaną ir grįžo į gimtąją Kanadą. Iš pradžių atkakliai kovojęs ir kvietęs kitus neapleisti legendinio miesto, lietuvių kilmės amerikietis po žmonos mirties neberado jėgų gyventi nuo nusikaltėlių siautėjimų kenčiančiame Luizianos mieste.

Viešame laiške miestelėnams, sausio 26 d. išspausdiantame Naujojo Orleano dienraštyje ,,Times-Picayune”, P.Gailiunas prašė dviejų dalykų: padėti surasti žmonos žudiką ir iš paskutiniųjų gelbėti smurto krečiamą miestą. Ironiška, kad šimtams vargstančiųjų pagelbėjusio gydytojo žmona greičiausiai žuvo nuo vieno iš tų vargetų, kurie nesugebėjo, nenorėjo ar negalėjo niekaip kitaip prasimanyti pinigų, kaip tik žudydami ir plėšdami.

Daug kam už JAV ribų, o ir pačioje Amerikoje, nežinoma, kas iš tiesų dedasi Naujajame Orleane po to, kai žiniasklaidos dėmesys nukrypo į kitus ,,karštuosius” taškus. P.Gailiuno žodžiais tariant, ,,net ir prieš atsitinkant šiai kraupiai tragedijai, gyvenau nuolat bijodamas smurto ir nežinomybės. Jos [Helen] nužudymas yra ligos, siaubingos ligos simptomas, kuria serga miestas ir kurią sukėlė sekinantis skurdas, beviltiškumas, prastas vaikų auklėjimas, pagarbos žmogaus gyvybei stoka […] ir besitęsiantis rasizmas, nukreiptas prieš afroamerikiečius”, – tame pačiame laiške rašė P. Gailiunas.

Dažnai net ir oficialiose JAV nusikaltimų statistikose Naujasis Orleanas neminimas kaip šiuo metu pavojingiausia vieta Valstijose. Bet po ,,Katrinos” nemaža dalis miesto atrodo tarsi Trečiojo pasaulio lūšnynų kvartalai. Šiukšlės, purvas, apgriuvę namai ir gatvėmis lakstantys šeimininkų netekę naminiai gyvūnai tebėra kasdienybės dalis neseniai JAV Pietų žavesio nestokojusiame mieste.

Nevilties ir nepriteklių išsekinti žmonės tikrąja to žodžio prasme skerdžia vieni kitus. Tą pačią naktį, kai buvo nušauta H.Hill, nuo plėšikaujančių banditų kulkų žuvo dar šeši žmonės. Per keturias pirmąsias naujųjų 2007-ųjų metų dienas nužudytu septyni Naujojo Orleano gyventojai.

Žmogžudysčių aukų skaičius auga. 2006 m. mieste įvykdytos 162 žmogžudystės. Naujajame Orleane vienam gyventojui pernai žmogžudysčių teko dukart daugiau nei nusikaltimais garsėjančioje Baltimorėje ir Detroite. Anksčiau pavojingu laikytame Niujorke vienam gyventojui tenka trylika kartų mažiau žmogžudysčių nei šiuo metu Naujajame Orleane.

Iš pradžių optimistiškai nusiteikę Naujojo Orleano gyventojai vis mažiau tiki, kad miestas vieną dieną prisikels. Jei prieš ,,Katriną” čia netrūko problemų, po uragano jos dar labiau paaštrėjo. Kai kas tikisi, kad neseniai į Naująjį Orleaną gyventi persikėlusi Holivudo pora Angelina Jolie ir Bradas Pittas padės atkreipti pasaulio dėmesį į pačią niūriausią Vakarų pasaulyje potvynio zoną, tačiau nežinia, ar tokio stebuklo galima tikėtis.

Ir vis dėlto tie, kurie liko Naujajame Orleane, stengiasi gyventi pagal originaliomis tradicijomis pasižyminčio miesto taisykles.

Po oficialios H. Hill laidotuvių ceremonijos Kolumbijoje (Pietų Karolinoje), didžiulis būrys draugų susirinko Klivlendo ir Klarko gatvių sankryžoje, netoli tos vietos, kur tebestovi apleistas sutuoktinių namas.

Artimą draugę ir žymią menininkę bičiuliai į amžinybę palydėjo pagal ,,džiazinių laidotuvių” papročius: su šokiais, dainomis, orkestru ir karnavalo kaukėmis.

Viena moteris žygiavo procesijoje, apsirengusi viščiuko kostiumu, kitas vyras, persirengęs klounu, ant krūtinės buvo prisiklijavęs užrašą ,,Būk toks, kaip Helen”. Viena geriausių Helen draugių, vilkėjusi, jos pačios žodžiais tariant, ,,liūdno banano” kostiumą, ties suknelės juosmeniu nešėsi užrašą ,,Helen Hill – išėjusi, bet nepamiršta”.

Tačiau visų šios procesijos dalyvių veiduose liko įsirėžęs neatsakomas klausimas: ką daryti su Naujuoju Orleanu?