Lietuvis – tai tas, kurio kūnu teka „lietuviškas kraujas“? Tas, kurio gimtoji kalba – lietuvių? Tas, kuris yra katalikas ir išpažįsta liaudies šokius bei dainas? Tačiau ar vien to užtenka, kad būtų galima vadintis lietuviu?
Man tikras lietuvis - Jurij Petrovskij, paprastas tolimųjų reisų vairuotojas, kuris Rusijoje atsisakė išgerti už sovietinę armiją. Už tai žudiko buvo nušautas. Jo vertybės buvo aiškios – sovietinė armija nebuvo jam sava, kad už ją galėtų išgerti, net jei jam siūlė akivaizdžiai priešiškai nusiteikęs žudikas.
Prisipažinkime, o kiek yra „tikrų“ lietuvių, kurie net neraginami už sovietinę armiją išgertų. Ir ne vieną stikliuką. Prisimenu savo draugą, pirmaisiais Nepriklausomybės metais studijavusį Karo akademijoje. Jį ištiko šokas, pamačius, kad kai kurie jam dėstantys Lietuvos karininkai spintose tebelaiko sovietinės armijos mundurus.
„Jei ateis rusai, jie pirmieji juos pasitiks“, - neturėjo iliuzijų mano bičiulis. Tikiu, kad šiandien kariuomenėje niekas nelaiko senų sovietinių mundurų. Tačiau anuomet šis faktas buvo labai iškalbingas.
O štai Jurijui Petrovskiui tokių klausimų nekilo. Kaip suprantate iš pavardės, Jurijus nebuvo „tikrasis“ lietuvis. Jo tėvai į Lietuvą 1957 m. atvyko iš Baltarusijos. Tad tos radijo klausytojos nuomone, jis nebuvo lietuvis.
Tačiau man Jurijus Petrovskis yra tikresnis lietuvis už visus tuos valdininkus, kurie atsisakė suteikti socialinio draudimo išmoką žuvusiojo šeimai.
Ši kraupi nelaimė buvo pripažintas nedraudžiamuoju įvykiu, nes nelaimingas atsitikimas įvyko laisvu nuo darbo metu, kai nukentėjusiajam nebuvo mokamas darbo užmokestis ir jis nebuvo draudžiamas nuo nelaimingų atsitikimų darbe. Be to, prieš J.Petrovskį panaudoto smurto motyvai „nebuvo susiję su jo darbu“.
Formaliai galima ir taip vertinti šį kruviną susidorojimą. Ir užsimerkti, tariant – tokie įstatymai, mes nieko negalime padaryti.
Tokiais atvejais prisimenu Zygmunto Baumano veikalą apie Holokaustą. Istorikai, skaitydami inžinierių ataskaitas ir siūlymus, kaip patobulinti dujų kameras, kuriose Antrojo pasaulinio karo metu buvo žudomi žydai, nustemba. Atrodo, taip, tarsi inžinieriai spręstų kokią nors buitinę problemą, bet ne tobulintų beginklių žmonių žudymo įrenginius. Jie tuos pasiūlymus aprašydavo labai techniškai ir skrupulingai, atrodo, netgi kartais didžiuodamiesi profesionalumu, kai pavykdavo išspręsti kokią nors techninę problemą.
O juk daugelis tų inžinierių buvo išsilavinę, turėjo šeimas ir tikriausiai ne iki galo pritarė A.Hitlerio teorijai apie rasės grynumą. Galime spėti, kad daugelis iš jų tikrai nebūtų galėję patys nužudyti kito žmogaus. Tačiau prisidėjo prie pragaro mašinų kūrimo. Kodėl jie taip šaltakraujiškai ir profesionaliai atliko savo darbą?
Z.Baumanas tai aiškina modernizmo suformuota etika. Modernizmas išskyrė gyvenimo sritis ir iškėlė reikalavimą: svarbu gerai atlikti savo darbą, tai pagrindinė tavo užduotis, ir visai neįdomu, kokios to darbo pasekmės kitiems, žmonijai. Specialistas sąžiningas išlieka tiek, kiek sąžiningai atlieka savo darbą. Toks supratimas ir leido inžinieriams, kurie buvo dori ir gerbė kito gyvybę, taip profesionaliai prisidėti prie dujų kamerų tobulinimo. Jie save pateisino tuo, kad puikiai atliko savo darbą, net neleisdami sau pagalvoti, kokiam tikslui jų darbas skirtas.
Taip yra ir čia. Kai svarbu tik savo funkcija, kartais sprendimai tampa nežmoniški. Ką gi, įstamymas nieko nesako dėl nužudymų atsisakant išgerti už sovietinę armiją. Tačiau juk tarpukario Lietuvos įstatymai nenumatė pareigos eiti į mišką, kovoti ir žūti už Lietuvą kovojant su okupantais. Tačiau buvo šimtai tūkstančių žmonių, kurie ėjo ir kurie žuvo.
Vytautas Landsbergis Vasario 16-ąją pasakė taiklius žodžius: „Lietuviai yra tie, kurie tiki, kad šita žemė prie Neries, Nemuno ir Baltijos gali būti graži ir teisinga“.
Ir kartais man atrodo, kad daugelis politikų, pareigūnų tiesiog nemyli Lietuvos. Jie netiki, kad žemė prie Neries, Nemuno ir Baltijos gali būti graži ir teisinga.
Jie netgi nėra nusivylę savo tėvyne - kaip daugelis paprastų žmonių, išvykusių į Airiją, Ispaniją ar Jungtines Valstijas. Šie valdininkai tiesiog nemyli Lietuvos. Jiems patriotizmas – tik įrankis kovoje dėl įtakos ar finansinės naudos. Jiems moralė, padorumas, pagarba – tik žaidimo įrankiai, kuriuos naudoja tada, kai patogu, o kai nepatogu, užmiršta.
Jei jie iš tikrųjų mylėtų Lietuvą, pagalvotų ne tik apie savo tikslus ir interesus. Ir nors kalbos apie patriotizmą tapo madingos, tačiau tikru patriotizmu net nekvepia. Tikras patriotizmas – tai ne vien išoriniai simboliai (nors tai yra svarbu). Tikrasis patriotizmas – tai tikėjimas mūsų šalimi.
Todėl iki tol niekam nežinomas žmogus Jurijus Petrovskis man yra naujos Lietuvos simbolis. Lietuvos, kurioje yra svarbios bendros vertybės ir tikėjimas jomis. Ir neatsižadėjimas tų vertybių net tada, kai matai, jog tavo saugumui gresia pavojus. O ne vien tik “lietuviškas kraujas”, gimtoji lietuvių kalba ir lietuviški papročiai.
Daugiau tokių lietuvių, kaip Jurijus Petrovskis, ir mūsų valstybė gražesnė atrodys.