Tiesa, trynį valgau mielai, ir jokio kitokio gamtinio reiškinio su manimi neištinka. Dar mėgstu lietuvišką baltą mišrainę. Tikiuosi, kad ir ši lietuviškoji gėrybė puikuosis ant velykinio stalo, ir kartu su šeima ją lapnosime pasigardžiuodami. Švęsime Velykas. Po to, matyt, eisiu pasivaikščioti su draugais.
Gal eisime ridinėti ir mušinėti margučių, o gal šiaip eisime pašvęsti Velykų. Velykos – tai tokia graži atsinaujinimo (kartais tautinio) ir šviesos (kartais saulės ir kitokio džiaugsmo) šventė. „Su šventomis Velykomis!“, - šypososis mama ir tėtis, ir seselė, Prezidentas ir televizoriaus diktorius, koks kandidatas į merus ir šiaip pamokslautojas, tipo, aš.
Įdomu, ar tą nelaimingą moterį, kuri į kapus nuvarė savo vaikus ir pati nusivarė į kalėjimo kapą, kas nors pasveikins su Prisikėlimu, ar su Velykomis, ar su šventėmis, gal net su šventomis? Juk šiandien ta diena, kai visų burnos ir lūpos prisipildo „šventų“ žodžių. Pirmą dienos pusę – tai tikrai; įdienojus – tai jau ne.
Jau įvakarėjus ir jau pavargusiam nuo „švento“ šurmulio ramiai sau murksant prie rūsčios Gavėnios metu užsitarnauto alaus bokalo, pagalvoji žmogus: o ar kas nors šiais laikais „raukia“ apie šventumą? Ir neeiline tvarka optimistiškai „tą“ išeiginę „dieną“ (haec dies) imi vyti tokias mintis į šoną.
Tačiau mintys visgi sugrįžta į Velykų dienos tikrai šventų Mišių Įžangos giesmės prasmę. Kalbu ne apie masinėms riedutininkų džiaugsmynėms sukurptą ir šiuolaikiškai lengvai girdimą a la velykinę pop-dainą, betRomos lotyniškajai liturgijai būdingo grigališkojo choralo, arba tikrąja šio žodžio prasme, liturginę giesmę Resurrexi:
„Priskėliau, ir štai esu su tavimi, aleliuja; padėjai savo ranką ant manęs, aleliuja, tavo stebuklingas žinojimas tapo [gyvenimu], aleliuja, aleliuja“ (Ps. 138, 18.5.6).
Prisikėlimo žinią nešanti giesmė yra paslaptingai sukaupta ir rami. Tai – pokalbis tarp iš kabo duobės kėlusio Dievo Sūnaus ir Jį prikėlusio Dievo Tėvo. Sūnus išbyloja prisiimtos žmogiškosios prigimties suteiktą patirtį, būtent, mirusio ir prisikėlusio žmogaus patirtį. Įsiklausykime: Prisikėlusio, t.y. mirtį nugalėjusio žmogaus patirtį! Juk „tuščias mūsų tikėjimas, jeigu Kristus neprisikėlė“, - moko Apaštalas.
Krikščionybė – tai pirmiausiai ne apie margučius, beprasmius pasauliečių tauškalus apie kunigų celibatą ir kitokius naujienų agentūrų pelningai parduodamas naujoves. Krikščionybė – tai apie tikrovišką žmogaus prisikėlimą iš mirties.
Ir Dievą mes pažinome būtent kaip mirtį nugalėjusį ir prisikėlusį žmogų. Žmogaus Sūnus ir yra įsikūnijęs Dievas, kuris mirtimi ir prisikėlimu dėl mūsų atsiskleidė esąs Meilė. Meilė, kuri kuria iš nieko ir atkuria į niekį suvirtusį gyvenimą. Žmogus prisikėlė! Štai prikeliantis Dievo šventumas - Jo valia - kurianti ir save dovanojanti Meilė. Juk Jo dovanojamas ir žmogaus prisikėlimu gyvas šventumas ir yra Jo prigimtinė valia būti net mirtyje - mirčiai dovanoti gyvenimą.
Ir Dievas padovanojo save – per įsikūnijimą, mirtį ir prisikėlimą. Štai prisikėlimas Dievo šventume, šventas Prisikėlimas, šventos Velykos – Atisdavimas ir Auka! Kiek džiaugsmingai šventumo linkinčiųjų tarpe supranta TAI, ką Kristus prašo daryti Jo atminimui – per Jį, su Juo ir Jame aukoti save ant altorių, idant būti prisikėlusia Meile kitiems?!
Kurią dieną teko išgirsti „apie gailestingumą“ daug žodžių. Sveikinu, puiki veikla; sumaniai įsukamas „gailestingumo“ brand‘as miestiečiams ir miesto svečiams. Vilniuje bus daug gailestingumo.
Tik ar „gailestingumas“ yra brand‘as? Ar neperspaudžiam? Gailestingumas – tai Dievo aukos tikrovė, pasireiškianti mūsų širdyse Aukos metu ir per konkrečią artimo meilę, ypač, niekyje atsidūrusiems žmonėms. Ir Viešpats laukia tų darbų, kurie paprastai daromi, kai dešinė nežino, ką daro kairė. Gailestingumas pirmiausiai yra ne dalijimasis žodžiais tarpusavyje pamaldžiai „išgyvenančių“ sielų renginyje. Anaiptol, Dievo gailestingumas dažnai yra susidūrimas su pasaulio purvu, konkreti atjauta į niekį save susivarusiems žmonėms, ypač, kaip aplink vis šmižinėja „doros“, tačiau vis tave smerkiančios šventeivos.
Gailestingumas – nebūtinai yra masiškai šventiška nuotaika. Gailestingumas yra auka. Gailestingumas yra šventumas. Gailestingumas prikelia. Kai sugebėsime naujam gyvenimui prikelti tą moterį, vaikų žudikę, ir suteikti jai naują viltį, tik tuomet būsime mirusio ir prisikėlusio Šventojo brand‘o verti nešiotojai – krikščionys.
Non credo (netikiu) daugelio „šventumo“ linkėjimais ir „šventumo“ savyje apturėtojais. Geriau jau mane ištiktų gamtos reiškinys, kylantis iš per didelio kiaušinio trynių apsivalgymo, nei save neteisingai laikysiu „šventuoju“.
Vienas Dievas tėra geras ir vienas Dievas tėra tikrai šventas. Jam tebūna garbė ir dėkingumas, kad Jis Šventosios Dvasios veikimu Mergelės Marijos įsčiose priėmė kūną ir tapo žmogumi, kad valdant Poncijui Pilotui buvo prikaltas prie kryžiaus, numiręs ir palaidotas, ir kad trečią dieną prisikėlė iš numirusiųjų, kad įžengė į dangų ir sėdi Dievo Tėvo dešinėjė, kad iš ten ateis gyvųjų ir mirusiųjų teisti ir viešpataus per amžius.
Kad Šventosios Dvasios siuntimu ir šventuoju Jo mirties krikštu tapau Jo prisikėlimo ir Jo amžinosios prigimties dalininku. Kad aš, nevertas šio pasaulio purvo niekingas braidytojas, dėl Jo dovanos esu tiesiog LAIMINGAS.
Gal ir gerai, kad daugelis dar laiko save etniniais margučių ridinėtojais. Ir gerai, kad kol kas linki tik margutinio tvirtumo, o ne kažkokio „šventumo“. Vis daugiau tiesos. Tiesos alksta gi širdys.
Nuoširdžiai Visus noriu apglėbti Jo džiaugsmo pilna širdimi ir sveikinti:
Jis PRISIKĖLĖ.