Jau girdžiu didelį chorą, vienu balsu traukiantį: kaip galima dėl
ilgesnio lito palikti vienus vaikus?
Kažin ar reikia prie jo prisidėti. Ne tik todėl, kad Lietuvoje labai jau
įprasta skubėti pasmerkti ar nuteisti nelaukiant teismo.
Prieš ištariant pirmąjį emigrantus peikiantį žodį reikėtų stabtelėti ir
savęs paklausti: kodėl jie, palikę tai, kas kiekvienam daugmaž
normaliam žmogui yra brangiausia, iškeliavo dažnai nelabai tikslia
kryptimi ir ne iš karto apčiuopiamos laimės ieškoti?
Gal todėl, kad trokšta savo vaikams sukurti jaukius namus ir visų gražiausią ateitį, bet negalėjo to padaryti gyvendami gimtinėje?
Galima mankštinti galvą svarstant dar kitaip. Kas būtų, jeigu visų šių
20 tūkstančių vaikų gimdytojai, užuot išvykę į užsienį, būtų pasirinkę
Lietuvoje vis dar įprastą gyvenimo būdą - gyventi iš pašalpų ar
atsitiktinio darbo už vergiškai menką atlygį? Juk dažnas kito pasirinkimo neturėjo.
Per pastaruosius penkerius metus šalyje būtų atsiradusi nepalyginti
didesnė socialinių išlaikytinių armija, būtų dar didesnis vienam
asmeniui vidutiniškai tenkančių tūrinių alkoholio vienetų skaičius.
Tiesa, nebūtų pagrindo kalbėti apie emigrantų vaikų vienatvę ir dėl to
didėjančią agresiją, tačiau jų agresija didėtų dėl kitų priežasčių.
Peikti neverta dar ir todėl, kad tai absoliučiai nieko pakeisti negali.
Nei emigrantų, nei jų vaikų gyvenime.
Kiekvienas žmogus dažnai būna priverstas priimti sprendimą, kai dėl
trokštamo tikslo tenka aukoti arba aukotis. Jis ginamas pasiteisinimu
- ilgalaikė perspektyva svarbesnė už laikinas netektis.
Galima surasti dar daugiau vaikus palikusius emigrantus ginančių
argumentų. Tačiau jie problemos nepašalina.
Niekam nebekelia abejonių faktas, kad likę be tėvų globos nepilnamečiai
jaučiasi blogai, o jų armija didėja. Tėvų gausiai siunčiami pinigai to save
nekompensuoja, o greičiau jau tvirkina.
Uždrausti ieškoti darbo svetur neįmanoma ir būtų visiškai kvaila. To
siekiant tektų aklinai uždaryti sienas, atsisakyti laisvo darbo jėgos
judėjimo principo. Versti kartu išsivežti vaikus - pernelyg rizikinga
dėl daugelio priežasčių.
Yra tik viena protinga išeitis - kartu su emigrantais tartis, kaip
sušvelninti mažų žmonių vienatvę, kai sukurti jiems visais
požiūriais saugią aplinką. Emigrantai – aktyvi ir mąstanti mūsų visuomenės dalis. Jie suvokia problemą ir nurodo, jog mielai paliktų savo atžalas specialiuose pensionuose, mokėtų už paslaugas, tikėdamiesi, jog ten vaikai jausis geriau nei vieni savuose ar svetimuose namuose.
Ar tokia praktika pasiteisintų? Atsakymo nėra, nes kol kas jo dar niekas
neieškojo.
Tiriant emigracijos našlaičių gyvenimo sąlygas ir būseną paaiškėjo, kad
daugelis problemų išnyktų, jeigu vaikai turėtų patikimus ir
juridiškai įteisintus laikinus globėjus.
Jie gali spręsti visus su mokslu, elgesiu, vaiko gydymu susijusius
reikalus.
Tokia galimybė yra ir dabar. Tačiau sukurta tvarka gremėzdiška, norint
tapti teisėtu vaiko atstovu reikia atnešti begales nelengvai gaunamų
popierių ir dar gauti gydytojų komisijos palaiminimą.
Ji atmuša ir tėvų, ir potencialių atstovų norą turėti reikalų su valdžia
- galiausiai nukenčia vaikai.
Kas geriau - neveikianti labai griežta atranka ar liberali, bet
veikianti sistema? Susipažinus su tyrimo rezultatais, atsakymas yra labai
aiškus. Būtina ją supaprastinti ir padaryti tai reikia skubiai.
Tai būtų paprastas beveik jokių sąnaudų nereikalaujantis sprendimas,
kuris iš esmės pakeistų situaciją.
Svarbu žinoti, kur ir kiek yra be tėvų priežiūros liekančių vaikų.
Tuomet laikinų globėjų pastangas atidžiau stebėtų ir pedagogai, ir vaikų
teises ginančios įstaigos.
Todėl pasistengti turėtų ir patys emigrantai, vis dar nematantys reikalo
deklaruoti savo išvykimo bei naujos gyvenamosios vietos.
Pasistengti dėl emigrantų ir Lietuvoje likusių jų vaikų verta. Kol
atžalos yra gimtinėje, tol egzistuoja didesnė tikimybė, jog prasigyvenę
užsienyje jų tėvai taip pat sugrįš.
Gerai, kad pagaliau yra aišku, kiek šalyje turime emigracijos našlaičių. Kai paaiškėja problemos mastas, greičiau suvokiama būtinybė imtis darbo.