Tony Parsonsas: Dienoraštis. Vilnius - sekso klubai, kartų skirtumai ir rudaakės blondinės

Tony Parsonsas
Garsus britų rašytojas Tony Parsonsas (romanai “Vyras ir vaikas”, “Vyras ir žmona”, “Šeimos keliu”) šįmet lankėsi Vilniaus knygų mugėje, davė interviu ir lrytas.lt. Grįžęs namo savo įspūdžius Vilniuje T.Parsonsas aprašė Dienoraštyje.
Lrytas.lt skaitytojams – literatūros mylėtojams – ištrauka iš jo Dienoraščio.
***
Lietuvoje sekso klubai yra šiek tiek kitokie. Čia nereikia eiti tamsiu skersgatviu, tris kartus pabelsti į duris ir išsikviesti Lulu. Čia jie patys tave susiranda. Išsikraunu lagaminą, įsilaužiu į mini barą, paimu į rankas įprastus viešbučių informacinius bukletus apie mokamas televizijos programas ir rafinuotą vakarienę restorane. Iškrenta tipiški blizgūs lankstinukai, kuriuose vaizduojamos keturpėsčia ropojančios pirmos klasės palydovės. “Paskambinkite į mūsų klubą ir išsikvieskite nemokamą taksi!“, – ragina jie.
Už savo viešbučio lango matau siauras Vilniaus senamiesčio gatveles. Jos visiškai tuščios, tik lėtai pravažiuoja pailginti limuzinai, laukiantys vienišo užsieniečio verslininko skambučio. Įdomu, ar jie parveža ir atgal? Ar reikia pasigauti mažą lietuvišką taksi? Mane apima vienišumo nuotaika, būdinga knygų pristatymo kelionėms. Visai mielai ramioje aplinkoje išgerčiau alaus. Yra viena „vietelė“, ne taip akivaizdžiai primenanti įstaigą, į kurios duris reikia pasibelsti – naktinis klubas „Eden Club“.
Tačiau panašu, kad net ir naktinis klubas „Eden Club“ gali pasirodyti pernelyg drastiškas pirmadienio vakarui. „Jauki aplinka, – žada brošiūra. – Konfidencialumą garantuojantis įkaitinantis šou. Sauna, baseinas, aptarnavimas visą parą – užsakius veikia bet kuriuo metu! Paskambinkite į mūsų klubą ir išsikvieskite nemokamą taksi!“. Hmmm. Gal vis dėlto, ne. Greičiausiai viskas baigtųsi tuo, kad likčiau be pinigų ir su kelnėmis, apvyniotomis aplink kaklą. Tačiau čia iš tiesų jau pradedama naudotis atsiradusia laisve pašėlti.
Rytmetinė televizijos laida. Knygų pristatymo kelionėse girdžiu tuos pačius klausimus ir pastebiu, kad kartojuosi kalbėdamas apie sąmoningai save žalojančių vyrų, kurie nėra išgyvenę nieko kita, kaip tik 50 taikos ir klestėjimo metų, žaizdas. Tačiau Lietuvoje toks įprastinis postringavimas nėra veiksmingas. 1991 metų sausį už šios televizijos studijos sienų susikibę rankomis stovėjo demokratijos gynėjai, o juos traiškė Michailo Gorbačiovo galvažudžiai. Vos keli mėnesiai prieš nepriklausomybės atgavimą Rusijos tankai nužudė 13 ir sužeidė virš 500 žmonių. 50 taikos ir klestėjimo metų? Tik ne čia.
Tai pati šalčiausia vieta, kurioje man teko būti. Absurdiškai, šokiruojamai šalta – net kovą Vilniuje temperatūra gali nukristi iki -30 C. Vėjas atskrieja tiesiai iš Sibiro ir įlenda į mano kelnių klešnę – atkaklus kaip pirmos klasės palydovė baigiantis naktinio klubo darbo laikui.
Turgavietėje nusiperku Lietuvos vėliavos spalvų vilnonę kepurę – geltonai žaliai raudoną. Mūviu ją Vilniaus knygų mugėje, minia reaguoja audringai. Žmonės ašaroja, spaudžia mane prie besikilnojančios nuo jaudulio krūtinės ir perka daug knygų.
“Neįpratę matyti mūsų nacionalinių spalvų, – sako mano publicistas. – Vis dar drovisi taip elgtis “. Bandau atkapstyti savo cinizmą, tačiau, matyt, ne vietoje jį pasidėjau. Buvimas krašte, kuriame laisvė vis dar yra naujas išgyvenimas, labai jaudina.
Mugės dienos pilnos jaunų žmonių – publicistų, leidėjų, žurnalistų, fotografų – visi jie trykšta nežabotu optimizmu. Jie žino, kad ateitis bus geresnė nei praeitis. Tačiau senyvo amžiaus žmonės vaikšto taip, tarsi ant pečių neštų viso pasaulio svorį, o kaklą būtų primynęs rusų kareivio aulinis. Čia egzistuoja tikras kartų pažiūrų skirtumas. Tai panašu į mūsų septintąjį dešimtmetį, kai tėvai išsilaipino Normandijoje, o jų sūnūs svaiginosi LSD klausydamiesi „The Beatles“.
Lietuvos jaunimas – laimingiausi žmonės pasaulyje. Jie užsėda visas ekonominės klasės vietas kasdieniame lėktuvo skrydyje iš Vilniaus į Gatwicką. „Jungtinėje Karalystėje jūs visi manote, kad mes – lenkai!“, – juokiasi vienas vaikinas.
Dalyvauju renginyje Kaune, Lietuvos Kembridže. Žmonių pilno knygyno gilumoje stovi moteris, atrodanti visiškai taip pat kaip Julie Christie (britų kino aktorė – red. past) iš filmo „Daktaras Živago“ (britų režisieriaus Davido Leano filmas – red. past). Turiu galvoje – visiškai tokia pati. Tarsi auksaplaukis angelas, besistengiantis nesušalti. Ji netgi užsidėjusi kailinę kepurę ir vilki kailine apykakle puoštą paltą.
„Mes visi norime rasti tą vienintelį žmogų, šalia kurio neištikimybė būtų neįsivaizduojama“, – sakau klausytojams ir pakėlęs akis pamatau, kaip ji linkteli ir nusišypso, kilstelėdama linų spalvos antakius.
Moterys čia – pačios gražiausios visoje planetoje. Aukštos rudaakės blondinės, lieknos ir ilgakojės – tarsi šokėjų tautos atstovės. Geros katalikiškai išauklėtos merginos, tikinčios tikra meile. Kai augau, mums visuomet buvo sakoma, kad Rytų Europos moterys atrodo kaip rusės rutulio stūmikės plaukuotomis rankomis. Tai buvo melas, toks pat bjaurus ir neteisingas kaip ir viskas, kas kada nors buvo išspausdinta „Pravdoje“.
Numetu savo kambario raktą-kortelę ant viešbučio registratūros stalo. „Ji neveikia, – sakau. – Prašau duoti kitą“.
„Tapatybės dokumentas, – išpyškina viešbučio tarnautojas. – Pasas“.
„Kambaryje, – paaiškinu, – į kurį negaliu įeiti. Nes raktas neveikia“.
„Tapatybės dokumentas“, – primygtinai reikalauja tarnautojas. Šis mūsų „valsas“ tęsiasi gana ilgai. Galų gale visrakčiu nešinas apsaugos darbuotojas palydi mane iki kambario ir patikrina pasą. Tiesą sakant, visa tai jis daro labai maloniai. Tačiau šiose buvusiose komunistinėse šalyse vis dar gajus labai plačiai įsitvirtinęs valdingumas. Kai su tuo susiduri, negali neprisiminti Ronaldo Reagano (autorius galbūt turi galvoje žinomą R.Reagano frazę: „Laisvė yra trapus dalykas, ji gali išnykti kartu su naujos kartos atsiradimu“ (angl. „Freedom is a fragile thing and is never more than one generation away from extinction“) - red. past.).
Vilniaus oro uoste yra didžiausia kada nors mano matyta verslo laukiamoji salė. Bet ji – tuščia, neskaitant kelių vokiečių verslininkų, kiek apžioja ryjančių sumuštinius prieš skrydį į Frankfurtą.
Lietuva labai stengiasi būti aktyvia išsivysčiusio pasaulio dalyve. Tačiau atėjus laikui sėsti į lėktuvą ir skristi į šlovingąjį Gatwicką, mes 20 minučių turime laukti prie lėktuvo trapo, kai lauke – sėklides stingdanti oro temperatūra, apie minus 20 laipsnių. Tarp mūsų yra moterų su mažais kūdikiais. Mes vis dar stovime lauke ir laukiame leidimo įsilaipinti.
Bet aš dėl to nesijaudinu. Man čia patinka. Ši vėjuota nepagarba individui neturi nieko bendra su šiandienine Lietuva. Tai tik ano laikmečio merdėjimo traukuliai.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App StoreGoogle Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2026 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.