Ar nepriklausomybe ir laisve „kanalizuotas“ Lietuvos pilietis norėtų būti avimi? Matyt, kad ne. Turbūt dauguma Lietuvos piliečių užeina į bažnyčią pabūti „su savimi“, o ne būti „avimi“ sekmadienio ar šiokiadienio šv.Mišių metu. Koks gi skirtumas tarp vienų ir kitų?
Pirmieji, matyt, nėra pranašesni už tikinčiuosius, nes nesilaiko Dievo ir Bažnyčios priesako švęsti sekmadienį. Bet gal jie yra pranašesni piliečiai, kurie moka elgtis laisvai; jie yra „autonomiški“ religijos atžvilgiu ir pastarąją išpažįsta tik pagal asmeniškai išjaučiamus poreikius?
Bažnyčios liturgijoje dalyvaujanti „avis“ dažnai laikoma ir tikru „asilu“, nes vis dar klauso nusenusio Popiežiaus balso bei nieko sekse ir šiaip nesuprantančių vyskupų, nors ir šie dėsto Bažnyčios tūkstantmetį mokymą. Gal kažkas kažko nesupranta, tačiau negali nesuprasti kartų patirtis. Visgi protinga yra įsiklausyti į tūkstantmetę patirtį ir išmintinga sukauptu lobynu vadovautis.
Tačiau krikščioniu padaro ne vadovavimasis išmintimi, bet paklusnumas Gerojo ganytojo balsui. Šis balsas yra klausomas ne tik „oficialiai“, bet jis gyvena Krikštu nuplautoje širdyje labai individualiai. Tai yra tas pats Kristaus balsas, kuris džiugina širdį Tiesos patirtimi.
Iš pažiūros buka ir ritualo ritmu klaupianti „avių“ banda iš tiesų dalyvauja įšventimo į Tėvo meilės slėpinius ceremonijoje. Protas, širdis suklūsta ir kartu su kūnu paklūsta šventajai Dievo, t.y. sakramentinei, tikrovei, kuri rituale išsiskleidžia liturginiu žodžiu ir veiksmu. Manasis ‚aš‘ tampa Kristumi, kuris gyvena Tėvui ir veda mane pas Tėvą.
Tuomet manyje skleidžiasi mane iš esmės pranokstanti, bet kartu man save dovanojanti, mane nevertą ir žmogiškai tikrai ribotą šventinanti Dvasia. Vyskupo ir jo pagalbininko kunigo žodis tėra Kristaus Dvasios tariamų žodžių, t.y. liturginio teksto, šventumas. Kristaus asmens ir Jo Dvasios intymumas yra vis labiau išgyvenamas, kada įšvęstasis ir Auką aukojantis asmuo švenčia ir savo priklausomybę Kristui. Ne tik būdamas prie altoriaus, bet ir visu gyvenimu.
„Aš ir Tėvas esame viena“. Tai reiškia, kad Kristus, tas vienintelis gerasis Ganytojas, visa liturgija kreipia tikinčiojo sielą ir kūną į Tėvo glėbį. Kiek laisvoje visuomenėje yra balsų, kurie trokšte trokšta, kad vienas ar kitas balsas, ar prekinis ženklas, ar televizijos laida ir taip toliau ir panašiai taptų vieninteliu žmonių tikrai įsiklausomu balsu ar verta vykdymo žinia?! Juk savastinga žmogui trokšti tapti visiems vieninteliu.
Taigi demokratija visiems pripažįsta laisvę bandyti tapti tais visiems vieninteliais. Taip ir susiskirstome į laisvus ir nepriklausomus, o kartu ir savitikslius, už savo interesus kovojančius pasaulėlius. Kuo kvailesni tie pasaulėliai, tuo aršiau ir įžūliau jie tvirtins savąją tiesą su tik šiam pasaulėliui savastingo ir garsiai išrėkiamo „gėrio“ ir „blogio“ pažinimu. Taigi demokratinė laisvė skatina stipresniųjų teisę užkariauti silpnesniuosius. Tuomet silpnesnieji vienijasi ir kuria anti-monopolines užkardas stipresniųjų įtakai amortizuoti ir silpnųjų laisvei garantuoti.
O kaipgi „avingi“ krikščionys? Matome, kad Sūnus yra monopolizuotas Tėvo. Suprantama, jiedu yra vienos prigimties. Taigi Tėvo siųsto Sūnaus planas yra monopolizuoti žmoniją ir pajugti ją Dievo valiai. Tiesa, Sūnus žmonijos trokšta ne sau, bet nori Tėvui. Nes Tėvas yra tas, kuris pagimdė Sūnų ir sukūrė pasaulį. Tėvas yra absoliutus monopolistas, nes Jis yra būties ir gyvasties kūrėjas. Be Tėvo, nėra nieko. Taigi niekinga bus ir nuo Tėvo valios nepriklausoma valia.
Kiekvienas maištininkas yra niekingas Tėvo atžvilgiu, nes Jis sąmoningai atmeta faktinę būtį ir gyvastį palaikančią Kūrėjo valią. Būtent pastanga paklusti Tėvo valiai, girdint Sūnaus balsą, skambantį Jo Bažnyčios liturgijoje ir mokyme, verčia laisvą ir nepriklausomą žmogų priklausomu Tėvo įsūniu. Tuo pačiu šis įsūnis įgyja Dievo vaiko laisvę. Negatyvia prasme, ši laisvė reiškia išsivadavimą nuo priklausomybės būti „stipriu“ ar „silpnu“.
Tai yra, tikinčiajam nereikia garantuoti savo egzistencinio pagrindo, nes jis sąmoningai atsistojo ant būties Kūrėjo pamato ir Dievo malone ir laisvu sprendimu įsistato į amžinybės Įstatų rėmus, visa siela ir kūnu perskaitomus šventosios liturgijos metu. Pozityvia prasme, tikintysis įgyja kilmingąją laisvę, nes sava būtimi atsirėmė į Kilmės šaltinį.
Kokia laisvė ir laimė būti nepriklausomu nuo „švonderiškų“ tiesų! Kokia laisvė nebūti partinio guru ir Co. „išpažinėju“! Kokia laisvė priklausyti savajai prigimčiai ir per Sūnų iš Tėvo priimti prigimtį šventinančią Meilės Dvasią!
Dabar vėl žvelgiu į Lietuvą. Manau, kad didžioji mūsų pilietinės nebrandos priežastis yra savo prigimties ir prigimtinių žmogaus tikslų nesupratimas. Per daug lengvai žmonės paklūsta žmonių tikslus klaidingai formuluojantiems „švonderiams“. Juk šie negali atsispirti pagundai savo tiesą pasakyti taip, kad žmogelis atsiklauptų prieš jį ir persižegnotų ... lyg prieš Dievą.
Juk „švonderis“ yra tas, kuris nori užmti Dievo vietą; sėdėti sau ir valdyti ... giedrą tvarkdario ir išminčiaus veidą išduodančia ciniška šypsenėle.Vienas vienintelis, tikrai įsikūnijęs, miręs ir tikrai prisikėlęs tėra gelbėtojas - Jėzus Kristus.
Verčiau klausytis Gerojo ganytojo balso ir būti Tėvo avimi, nei būti nuolat kažkieno laisvai manipuliuojamu, net nuo savęs nepriklausomu asilu.