Gal ir simboliška turint galvoje didelę ekonominę emigraciją,
nubloškusią dirbti į Vakarų valstybes pusę milijono lietuvių.
Nors kai kurios Europos valstybės taip pat švenčia Darbo dieną,
kažkodėl daugiau jokių asociacijų ta kryptimi ji nesukelia.
Priešingai. Primena sovietmečio šventę. Anoje Lietuvoje gegužės
pirmoji buvo pompastiška ir visuotinė akių dūmimo diena.
Pagal sąrašus sudarytos, trenkiant maršui pagrindinėmis gatvėmis
traukiančios darbo liaudies kolonos turėjo būti neginčijamas
proletariato diktatūros įrodymas.
Tai buvo diena, kai visi turėjo prisiminti ir pripažinti: iš tribūnų
paradą stebinti nomenklatūra yra tikrų tikriausia liaudies valdžia.
Diktatūra iš tiesų egzistavo. Tik ne darbininkų ar vadinamosios
liaudies. Tad anuomet ši šventė tebuvo didelė privaloma apgaulė.
Ką šiandien lietuviui reiškia Darbo diena?
Pirmiausia tai - dar viena galimybė nedirbti ir turėti ilgą savaitgalį,
per kuriuos tauta įniko nenumaldomai švęsti poilsį prie butelio
karčiosios, po to žudytis automobilių keliuose ar padegtuose namuose.
Pasakius pirmiausia tenka pasakyti ir paskiausia, nes net labai kruopščiai ieškant nepavyko surasti žinių, kaip yra minima Darbo diena.
Nebūtų jokio vargo papasakoti apie Velykas, Kalėdas, Motinos dieną ir
dar vieną kitą šventę. Jos turi tam tikrą tradiciją. Pasibaigus
paradams, Gegužės pirmosios tradicija nutrūko ir vietoj anos neatsirado
jokios kitos.
Vienintelės profesinės sąjungos jaučia poreikį, o gal pareigą
nuveikti ką nors, kas tiktų šiai temai. Šįmet kelių didžiųjų profsąjungų centrai nusprendė gegužės pirmąją pasirašyti bendradarbiavimo ir veiklos koordinavimo deklaraciją.
Joje kalbama apie bendradarbiavimą trišalėse tarybose, narių švietimą,
bendras akcijas, šventes. Įdomiausia dalis - dėl smerkiamo požiūrio į
išdavikus, bėgiojančius iš vienos profesinės sąjungos į kitą.
Jau vien dėl šio punkto verta abejoti, ar deklaracija siekiama rūpintis
mokesčius mokančiais nariais, ar labiau pačių sąjungų interesais.
Tarytum Pilypas iš kanapių staiga iššoko politinis ir intelektualinis
judėjimas „Naujoji kairė 95“, kuris gegužės pirmąją sieks visuomenę
supažindinti su „autentiškomis ir europietiškomis“ kairiųjų idėjomis,
kurių Lietuvoje esą labai stinga.
Gera idėja, bet ši akcija taip pat patvirtina, kad Darbo diena nėra suprantama kaip visuotinė - ji siejama tik su kairuoliška visuomenės dalimi. Greičiausiai todėl ir neįmanoma ištrinti vienos erzinančios jos savybės.
Nori to ar nenori, bet jos kontekste žodis “darbas” tapatinamas su tais,
kurie dirba kur nors gamyklose, statybvietėse ar mašinų remonto
cechuose. Kodėl ji neatrodo, pavyzdžiui, fotomenininko ar rašytojo, biuro
tarnautojo, bankininko, draudiko ar finansų maklerio šventė? Jie taip
pat dirba ir nė kiek ne mažiau nei kur nors siuvykloje.
Dirba ir darbdaviai, kapitalo valdytojai. Labai dažnai jie yra tikrų
tikriausi darboholikai, neturintys ramybės 24 valandas per parą kiaurus
metus. Kodėl protinis darbas, susijęs su milžiniška atsakomybe, rizika ir darbo vietų kūrimu, niekaip nelimpa prie Darbo šventės?
Matyt vis dėl tų niūrių sovietmečio Gegužės pirmosios asociacijų su
proletariatu, supriešintu su visų rūšių proto darbininkais.
Todėl atsakant į klausimą, kas šiandien lietuviui yra Darbo diena, tenka
sakyti, kad ji yra niekas. Tiesiog dar vienas laisvadienis be turinio.
Gaila, nes tai istorinė diena. Gegužės pirmąją prieš trejus metus
Lietuva pabaigė šimtmečius eitą kelią į Europą. Nuolat gręžiama į Rytus,
valstybė valingai atsisuko į Vakarus. Ar neabsurdiška šią dieną tapatinti su sovietmečio raugu trenkiančia švente?
***
“Lietuvos ryto” apžvalgininkė R.Sotvarienė šį komentarą šiandien, gegužės 1-ąją, perskaitė per Lietuvos radiją.