Tikiu, kad po dešimtmečio padėtis pasikeis iš esmės – Lietuvoje bus kur kas daugiau mokslininkų.
O po šimtmečio pusė žmonijos bus tyrėjai ir tik menka dalis – gamintojai“, – prognozavo 37 metų mokslininkas Daumantas Matulis.
Vilnietis biotechnologas prieš dvejus metus sugrįžo iš Jungtinių Valstijų, kur ne tik Minesotos universitete apgynė daktaro laipsnį, bet ir Filadelfijoje dirbo koncerne „Johnson & Johnson“ – kūrė vaistus.
Dabar D.Matulis – Lietuvos biotechnologijos instituto biotermodinamikos ir vaistų tyrimo laboratorijos vedėjas, vyriausiasis mokslo darbuotojas.
Drauge su Daumantu dirba ir jo žmona Jurgita Matulienė. Moteris yra tos pačios srities mokslininkė.
Norėjo išsaugoti lietuvybę
Nieko nėra amžiniau už laikinumą. Penkeriems metams į Ameriką siekti daktaro laipsnio išvykęs D.Matulis svetur praleido vienuolika metų.
„Važiavau tiktai dėl doktorantūros. Vilniaus universitete buvau baigęs biochemiją.
Tuo metu nemaniau, kad čia, Lietuvoje, tokia prasta mokslo padėtis, kaip dabar suprantu.
Grįžus namo atostogų badydavo akis viskas, kas vyksta ir universitete, ir mokslo institutuose“, – dalijosi mintimis D.Matulis.
Tačiau nei tai, nei penkis kartus didesnis atlyginimas mokslininko nesulaikė Amerikoje.
„Supratau, kad jei ilgiau gyvensime Amerikoje, sūnūs bus nebe lietuviai, o amerikiečiai.
Vyresnėlis jau daugiau kalbėjo angliškai“, – priežastis, paskatinusias grįžti į tėvynę, atskleidė mokslininkas.
Dabar septynmetis Eimantas lanko mokyklą, o trimetis Vaigintas – vaikų darželį.
Dalis knygų – mokytojo dovana
Į Lietuvą D.Matulis parsigabeno dvylika tonų mokslinės įrangos, knygų.
Galvodamas apie darbą Lietuvoje ir galimus sunkumus, jis nutarė pats pasirūpinti tuo, ko jam gimtinėje dirbant galėtų prireikti.
„Kai Amerikoje būdavo uždaromos mokslinės laboratorijos, o jų turtas išmetamas, aš susirinkdavau dar neatplėštas pakuotes mėgintuvėlių, kitos įrangos“, – kaip sukaupė tokį turtą, pasakojo D.Matulis.
Jo darbo kabineto knygų lentynose – ne tiktai paties biotechnologo įsigyti leidiniai, bet ir jam paliktos mokslininko Rexo Lovrieno knygos.
Ragino grįžti į Lietuvą
Šis amerikietis profesorius buvo lietuvio mokytojas ir daugelio darbų įkvėpėjas.
Jis ragino Daumantą sugrįžti į Lietuvą ir kurti mokslą joje.
Amerikoje sukauptas turtas į Vilnių keliavo pašto siuntomis.
Ar prireikė svetur surinktų daiktų? „Įrangą naudojame. O knygų visų, žinoma, neprireikė, tačiau dešimtadalio labai reikėjo.
Tiesa, kur kas labiau pasigedome tų daiktų, kuriuos tiesiog išmetėme Amerikoje“, – šypsojosi Daumantas.
Apie darbą – atvirai
Vos pasiryžus parvykti į tėvynę, Matuliams nepavyko iš karto įgyvendinti savo planų.
Daumantas dvejus metus ieškojo darbo Lietuvoje.
Dabar jiedu su Jurgita dirba po vienu stogu. J.Matulienė vadovauja to paties instituto Molekulinės biologijos ir ląstelių biologijos padaliniui.
„Jeigu greta darbe nebūtų Jurgitos, man būtų sunkiau dirbti.
Ji pagamina molekulių, o aš jas tiriu“, – šypsodamasis apibūdino savo ir žmonos bendradarbiavimą Daumantas.
„Manau, tai, kad esame artimi gyvenime, padeda ir dirbant. Galbūt jeigu Daumantas nebūtų mano vyras, ne viską jam pasakyčiau, ką manau apie mudviejų darbą. Dabar atvirai pasidalijame savo mintimis, o tai duoda geresnių rezultatų“, – kalbėjo J.Matulienė.
Didesnė atsakomybė už namus ir vaikus vis dėlto tenka Jurgitai.
„Aš dažnai po darbo skubu pas vaikus, o Daumantas iš laboratorijos išeina vėliau už mane“, – kasdienybės rūpesčiais dalijosi mokslininkė.
Ar netrukdo sutuoktiniams tai, kad juos darbo metu teskiria vos kabinetų sienos?
„Mudu papildome vienas kitą“, – patikino D.Matulis.
Finansiniai sunkumai – ne bėda
Ar šeimai buvo lengva po svetur praleistų metų pritapti Lietuvoje?
„Buvo visko: grįžusi ir pabambėdavau, kad to ar ano nesuprantu, patyrėme finansinių sunkumų, tačiau to nesureikšminame – esame pozityviai nusiteikę žmonės“, – tikino J.Matulienė.
Galbūt kada nors sutuoktiniai Matuliai vėl pakels sparnus svetur. Tiesa, ne visam laikui – laikinos, tarkim, pusmečio stažuotės užsienio šalyse mokslininkams būtinos kaip oras.
Lietuvoje juos sulaikytų ne tik darbas, nuosavas namas, bet ir viltis, kad ilgainiui mokslo padėtis pasikeis į gera.
Sistemą reikia pertvarkyti
„Lietuvoje yra daug problemų. Tarkim, per daug popierizmo. Paraiškų ir ataskaitų rašymas mokslininkui iš esmės yra prarastas laikas. Man pasisekė, kad dirbu šioje darbovietėje.
Deja, ne visiems taip yra. Tačiau tikiu, kad ilgainiui mokslininkai galės ne tik dirbti, bet ir užsidirbti“, – vylėsi D.Matulis.
Daumantas tikisi, kad tai bus suprasta ir mokslo tyrimams kasmet bus skiriama bent po vieną procentą valstybės biudžeto.
Pasak mokslininko, derėtų pertvarkyti ir aukštojo mokslo sistemą.
„Daug kur Amerikoje ar Europoje studentai gali siekti daktaro laipsnio iškart po bakalauro studijų, nelaukti, kol baigs magistrantūrą.
Jeigu ši tvarka būtų įdiegta Lietuvoje, tai skatintų jaunus žmones mokslo siekti tėvynėje, o ne svetur.
Juk ten žmogus gali išlošti apie trejus metus“, – kalbėjo biotechnologas D.Matulis.
Mokslininkui atrodo, kad didelis stimulas pakelti sparnus į užsienį yra ir tai, kad, tarkim, Amerikoje gali tapti profesoriumi nesulaukęs nė trisdešimties.
„Kai kurie mano draugai, likę Amerikoje, jau kelerius metus yra profesoriai.
Pagal lietuvišką sistemą jiems būtų tekę laukti dešimtmečius“, – kalbėjo Daumantas.