Mergina, kuri gyvenimą svetimoje šalyje pradėjo nuo namų tvarkytojos ir valytojos, po trejų metų juodo darbo ėmėsi visai neprasto verslo: sukūrė interneto svetainę tiek į Airiją besiveržiantiems, tiek atgal į Lietuvą besidairantiems piliečiams.
Į gana paprastą tinklalapį sukišo 8 mėnesių santaupas, o pamačiusi, kad to negana, suorganizavo mugę „Dirbk ir gyvenk Lietuvoje“, kurios metu emigrantai turėjo galimybę pasirašyti sutartis su darbdaviais iš MŪSŲ šalies (darbdaviai iš pradžių kaip reikiant spyriojosi).
Tik pati į Lietuvos pusę dar nežiūri: gal trauks į Italiją ar Ispaniją, kur, girdėjo, esama viso būrio į gimtinę neišvarytų lietuvių. Dėmesio: naudingą informaciją apie grįžimą ji dalins nemokamai.
Iš taupumo metė rūkyti
Kadaise Viktorija po svečias šalis maklinėjo tik kaip turistė. Svajojo apie teisės studijas Lietuvoje - tol, kol, išvykęs į Rusiją verslo reikalais, dingo tėtis. Šeimai teko susiveržti diržus, Viktorija nusprendė padėti renginiuose prekiaudama ledais, spragėsiais, dirbdama valytoja: „Kartais būdavo gaila, kai matydavau, kad draugai linksminasi, o aš turiu dirbti. Tačiau dabar nesigailiu, įgijau geros patirties ir įgūdžių“.
Pakabinusi į spintą išleistuvių suknelę, ji susikrovė lagaminus, čiupo už parankės mylimąjį Aivarą ir išdūmė į lietingąją darbininkų svajonę - Airiją. Porelė kalbėjo tik vokiškai ir nė žodžio angliškai. Bet: „Nuo mažens keliauju, todėl nebuvo baisu vykti į svetimą šalį. Be to, aš labai drąsi, nuėjusi į parduotuvę, bendraudavau ženklais ir gaudavau, ko man reikia.
Kai pramokome anglų kalbos, irgi nuotykių būdavo: kartą su draugu nuėjome į interneto kavinę ir paprašėme leisti paskambinti. Tačiau ten dirbantis vaikinas suprato, kad norime į tualetą, ir palydėjo iki jo“.
Ženklais susikalbanti Viktorija šveitė airių namus ir kartu su Aivaru vykdė griežtą taupymo programą: pusvalandį iki parduotuvės kulniuodavo pėsčiomis, nes gailėdavo vieno euro autobuso bilietėliui pirkti, dažniausiai maitinosi tik vištiena - ji Airijoje pigiausia - ir net metė rūkyti.
Kiek taupiusi, kiek netaupiusi, įstojo į Dublino koledžą studijuoti anglų kalbos ir sumąstė verslo planą. Bet prieš tai dar prireikė metų apsiprasti, nugalėti depresiją, ašaras ir baigiantį užgraužti namų ilgesį.
„Nevežkit tų lietuvių!“
„Patyriau, kaip sunku nieko nepažįstant įsitvirtinti naujoje vietoje. Todėl ir nusprendėme įkurti svetainę, kurioje būtų visa naudinga informacija: kur siūlomi darbai, kur galima apsigyventi ir kokios butų nuomos kainos. Tinklalapį sukurti buvo labai brangu - gal 8 mėnesius taupėm, į jį investavome apie 15 000 eurų - jį darė firma, nes patys programuoti nemokame. Ar investicijos jau atsipirko? Kol kas ne“, - verslo kodiniu pavadinimu www.myvisit.ie pliusus ir minusus kloja Viktorija.
Interneto svetainė prigrūsta aktualios imigrantams iš Lietuvos, Lenkijos ir Rusijos informacijos apie darbus, būstus, Airijos įstatymus ir kt. Viktorija pati verčia tekstus, eina į susitikimus su darbdaviais ir reklamos užsakovais.
Bet didžiausias jos pasiekimas - mugė „Dirbk Lietuvoje“. Prisikviesti būrį Lietuvos migracijos tarnybos departamento darbuotojų nebuvo paprasta. O atsivilioti 14 lietuviškų firmų atstovų - beveik neįmanoma: „Man padėjo dar dvi kolegės, kurios Lietuvoje internetu ieškojo firmų kontaktų, skambino jų atstovams, rašė laiškus ir kvietė atvykti.
Prisiklausėme įvairių nuomonių: vieniems buvo įdomu, kiti sakydavo „pagalvosime“ ir dingdavo. Kai kurie projektu visai nesidomėjo, kiti vadino nesąmone. Vieni pasakė: „Nevežkit tų lietuvių į Lietuvą, tegul jie sau laimingai gyvena užsienyje“. Sunkiausia buvo su rėmėjais - mes per greitai norėjome daryti šį renginį: po 2-3 mėnesių, nors šiaip tokius dalykus reikia organizuoti bent prieš 6 mėnesius. Buvome pradėję manyti, kad nebeatvažiuos nė vienas darbdavys“, - darbų ir kančių dienas prisimena mergina.
MES kraipome galvas - iš kur jai tiek drąsos? Juk prieš tai nebuvo organizavusi nė vieno, net mažiausio, renginio! O sugebėjo į Airiją prisikviesti net keliolika lietuviškų firmų. Daugiausia, žinoma, sugužėjo siūlančiųjų darbus statybininkams.
Buvo skaitomos paskaitos apie tai, kaip įveikti psichologinius barjerus ir būsto paieškos problemas grįžus, dalijami nostalgiški ideologiniai cepelinai ir siūloma loterija, kurios pagrindinis prizas - lėktuvo bilietas Dublinas-Vilnius-Dublinas. Visai neprastai.
Grįžimo misionierė
Nepaisydama visų sunkumų, Viktorija buvo nusiteikusi ryžtingai ir bandė visus įtikinti „darbų mugės“ reikalingumu. O tuo metu į jos tinklalapį plaukė Airijoje įstrigusių lietuvių gyvenimo aprašymai, klausimai, darbų ieškotojų ar studijų planuotojų pagalbos šauksmai.
Kartais lietuviai užmena neįmenamų mįslių: neseniai vienas internautas klausė, kur Airijoje rasti kažkokių cheminių produktų, apie kuriuos tiek Viktorija, tiek jos vaikinas girdėjo pirmąkart.
Gal ir nebloga ta grįžimo idėja - vis tiek, kaip rodo merginos patirtis, pinigais net Airijoje nelyja - tiesiog žmonės gyvena taupiau nei Lietuvoje ir dirba daugiau. Ir dar, žinoma, taupo.
Tuomet susikviečia į svečią šalį beveik visą savo šeimą, išmoksta kokias keturias kalbas ir ima svajoti apie psichologijos studijas. Na, bent jau Viktorija elgiasi būtent taip.
MES gudrūs - bandome iškvosti, ar devintą prakaitą braukiantys lietuviai emigrantai šokinėja iš džiaugsmo, kai geltonsnapė verslininkė juos iš šiltų darbo vietelių namo varo. „Dar nesulaukiau priekaištų. Tiesa, kai kurie rašydavo: „Va, jūs lietuvius tempiat namo“. Mes netempiam, mes tik parodom, kokia situacija Lietuvoje. Manau, kad greitai grįžtančių bus dar daugiau, nes žmonės nori namo. Jie perka Lietuvoje butus, kuria savo ateitį ir po kelerių metų tikrai grįš“, - jaunatviško optimizmo pamoką dėsto jaunoji verslininkė.
MES masinio grįžimo versija linkę kiek abejoti - airiai net Viktorijai pasirodė labai malonūs, mėgstantys bendrauti ir prie poliglotais negimusių emigrantų besitaikantys: su jais kalba aiškiai, lėtai tardami žodžius, ir kartais juokais springstanti mergina net pareikalauja su ja kalbėti normaliai.
„Tai ar grįši?“ - remiame prie sienos emigrantę. „Ketinu, bet dar ne dabar. Dabar padėsiu grįžti kitiems. Mano misija - važinėti po kitas šalis ir rengti muges“, - užsisvajoja visą darbo dieną svetainę tobulinanti Viktorija.
Guodžia nebent tai, kad ilgesio savo šaliai ji dar nenumarino ir, be abejo, labai mėgsta tradicines lietuviškas vestuves. Tikriausiai grįš. O jūs, būsimieji emigrantai, mokykitės angliškai balbatuoti, nes kitaip dirbsite tik fabrikuose ar statybose ir jokio verslo iš kitų emigrantų nesusuksite.