Kai ši skiltis išvys dienos šviesą, “Bohema Londone” (t.y. – Pirmoji Britanijos lietuvių labdaros vakarienė, kurios programoje – “Bohemos” pastatymo ištraukos) jau bus įvykusi. Mes jau žinosime, ar ji tapo tokia švente, kokią tikėjomės surengti svečiams, ar ji praėjo sklandžiai ir gražiai.
Dabar stengiuosi apie tai net negalvoti, nes iki renginio liko vos kelios valandos, visi didieji pasirengimo darbai jau atlikti, visi bilietai parduoti, svečiams skirtos vietos, operos solistai šiuo metu repetuoja “The Churchill” viešbutyje, kur visas reikalas vyks, aš paskubomis valgau sumuštinį, džiovinu ką tik ištrinktą galvą, atsakinėju į atvykusių žurnalistų telefono skambučius ir rašau šias eilutes.
Kai prieš keletą mėnesių man pasiūlė prisijungti prie “Gala vakarienės” organizacinio komiteto, aš, prisipažinsiu, sutikau tik todėl, kad pasidaviau Juozo Statkevičiaus ir Dalios Ibelhauptaitės įkalbinėjimams ir sutikau, kaip sako rusai, “nie po službe, a po družbe” (ne tarnybos, o draugystės skatinama) padėti jiems truputį pasirūpindama informaciniais bei iškilmingos vakarienės organizavimo reikalais.
Esu įsitikinusi, kad jie, kiekvienas savo srityje, - vieni didžiausių šiandienės Lietuvos talentų, vieni didžiausių mūsų kultūros ambasadorių pasaulyje. Beje, dažnai mūsų tėvynėje anaiptol nelaikomi pranašais – pakanka prisiminti, kad “Bohemos” trupės sukalkėję kultūros funkcionieriai net nelaiko profesionaliu teatru (tikra kreivų veidrodžių karalystė!), o Juozas Statkevičius tiesiog dažnai sadistiškai, patologiškai menkinamas ir nuolat plakamas intrigų bei paskalų botagais: nes ryškus, nes talentingas ir dėl to neatgailaujantis, nes yra tarsi augalas aukščiau išsistiebęs lysvėje – todėl visokiems pagiežingiems trumpuliams dažnai tiesiog niežti nagai jį nugnybti”.
Taigi tiesiog norėjau savo kad ir labai nedidelėmis galimybėmis jiems padėti.
Labdara man rūpėjo mažiausiai: a) nesu tokia turtinga, kad galėčiau kažkaip finansiškai paremti labdaringas iniciatyvas; b) labai skeptiškai žiūrėjau į labdarą, keliaujančią į Lietuvą. Ne tik todėl, kad, kaip žinome, dažnai pasitaiko nesąžiningų žmonių, kurie tą labdarą, būkim atviri, tiesiog ciniškai “išplauna” ir “prasuka”, bet ir todėl, kad esu įsitikinusi, jog visokios “bėdų turgų” ir “nomedų” labdaros, nors ir efektingos, bet nėra efektyvios. Nors tikrai gelbėjančios konkrečiu atveju ir išspaudžiančios laimės ašaras, bet gydo tik simptomus, o ne priežastį. O labdaroms, kurių tikslas kokiems vaikų namams nupirkti žaislų, saldainių, magnetolų ar “Konanus griovėjus”, “Okna” ir meksikietiškus serialus rodantį televizorių apskritai nepaaukočiau nė penso.
Kas atsitiko per tą mėnesį, kad mano įsitikinimai ir supratimas apsivertė aukštyn kojom? Gala vakarienės komitetas, tarp kurių – kuo skirtingiausi žmonės, pradedant senaisiais pokario emigrantais, ambasadoriumi ir ambasados darbuotojais, Didžiojoje Britanijoje karjerą padariusiais verslininkais ir bankininkais, lietuviškų produktų importuotojais, vietos lietuvių spaudos redaktoriais, žurnalistais, vertėjais, bendruomenės aktyvistais, menininkais (visi su skirtingomis nuomonėmis, patirtimis, įsitikinimais – taigi publika tikrai marga, ir turbūt kitais atvejais net nelabai įsivaizduojama vienoje vietoje) , jie visi sutiko dėl vieno dalyko: labdara turi dovanoti ne žuvį, bet meškerę.
Buvo pasirinkta Tauragės apskritis (keturi jos rajonai – Šilalės, Jurbarko, Pagėgių, Tauragės), nes statistika rodo, kad būtent ten geografiškai daugiausia skurstančių daugiavaikių šeimų ir nutarta tiems vaikams finansuoti kokių 10 dienų atostogas su kultūrine, sporto ir ugdymo programa.
Nežinau, kaip jums skamba toks tikslas, bet mane jis uždegė. Susimąsčiau apie tai, kad, neslėpkime, Lietuvoje, išgyvenančioje šiuo metu tokią neišvengiamą pokomunistinei valstybei vartotojišką bulimiją, dar dažnai būna svarbu ne “būti”, o “atrodyti”, ir todėl žmonės vertinami pagal tai, kokią mašiną vairuoja, kiek kvadratinių metrų užima jų svetainė, kokį laikrodį segi ir kokios raidės išpieštos ant jų dizaineriškų marškinėlių.
Na, o vaikai, neslėpkime, dažnai yra tai, kas yra, – maži padarėliai, naiviai ir žiauriai atspindintys suaugusiųjų pasaulį. Tad ir smėlio dėžėje ar mokyklos suole dažnai vyrauja geresnio žaislo, brangesnių sportukų, fotoaparato ar kompiuterio, tėčio vairuojamo automobilio hierarchija. O ką daryti tiems, kurie vilki išaugtais drabužėliais iš dėvėtų drabužių parduotuvės ir kurių mama vakare namie viena bulvę dalija į 9 dalis, nes dirba mažoje kaimo parduotuvėlėje ir gauna grašius ir nei jos, nei sunkiai “ariančio” tėčio pajamų neužtenka 7 vaikams išmaitinti, nekalbant jau apie kokias nors pramogas, būrelius ar grotuvus?
Tik galiu įsivaizduoti, kokie tie vaikai gali kartais jaustis “nurašyti”, nematantys jokių prošvaisčių kad kas nors kada nors pasikeis.
Tad jeigu tos surengtos vasaros stovyklos metu nors vienas vaikis trumpam užmirš kasdienį skurdą, susiras naujų draugų ar atras naują hobį – bus puiku. Gal nuvažiuos su ekskursiją į kokią Molėtų observatoriją, jį sužavės žvaigždėtas dangus, jis nuspręs tapti astronomu, pradės uoliau kalti matematiką ir astronomiją, o vieną dieną – žiūrėk, juo ir taps, bus dar puikiau.
Tikra sėkmė bus, jeigu bent kelios dešimtys vaikų tų stovyklų metu sudominti kokių užsiėmimų, ekskursijų, muzikavimo, sporto ar dar ko, suvoks, kad jeigu jie kažkokią veiklos sritį pamils iš visos širdies, ja užsidegs, pradės domėtis, dirbti su įkvėpimu – jie tikrai toje srityje daug pasieks, taps patys savo laimės kalviais ir, neabejoju, vieną gražią dieną išbris iš uždaro skurdo rato, nes su meile atliekamas darbas daro stebuklus ir anksčiau ar vėliau subrandina saldžius pasisekimo vaisius.
Gal tai mano naivūs kliedesiai? Ne, būtent taip mąstė visa “Bohema-Gala” organizuojanti komanda, kuri dirbo kelis tuos mėnesius iki vėlumos ir savaitgaliais, be jokio atlygio, dažnai nukenčiant net jų pagrindiniams darbams.
Jiems negaliojo ta negatyvi, nuolat dudenanti depresyvi taisyklė, kad “lietuviui didžiausia šventė, kai kaimyno namas dega”, nes “degant” jų pačių namams, darbams ir kitiems reikalams, jie tikrai pasišventusiai, iš idėjos aukojosi dėl tų Tauragės vaikų atostogų. Dėl tų maždaug 400 vaikų (taip, būtent tiek vaikų galės važiuoti tų atostogų už surinktas lėšas).
Bandau įsivaizduoti, kaip atrodo tie 400 nepažįstamų vaikų – tokia maža armija, ar ne? – ir tikiuosi, kad gal vieną gražią dieną susipažinsiu su jais, nes jau dabar aišku, kad “Bohema-Gala” komitetas viso šio reikalo taip nepaliks ramybėje, ėmę ir pervedę pinigus ir viską palikę likimo valiai ir savieigai. Ne, tie aktyvūs žmonės, kurių daugelis savo srityse nemažai pasiekę, lįs, domėsis, tikrins, kaip tie pinigai panaudojami, ir turbūt patys nuvažiuos aplankyti vaikų stovyklose, ir tai – puiku.
Man šie pastarieji mėnesiai “padovanojo” didžiules spragas ir prastovas darbuose, bet taip pat padovanojo didžiulę patirtį ir nuolatines optimizmo ir patriotizmo injekcijas. Buvo tokių momentų, kai aš tikrai labai, nepaprastai didžiavausi savo tautiečiais, D.Britanijos lietuviais. Ypač tais, kurie nėra labai turtingi ir niekada nėra buvę iškilmingose labdaros vakarienėse, bet skambino, rezervavo, pirko bilietus ir sakė: “Norim, ateisim, juk yra žmonių, kurie klube per vieną vakarą prageria tą šimtą svarų, o čia – ir “Bohemą” pažiūrėsim, ir dar vaikams bus gerai, gal galim padėti dar kuo nors?”.
Ir savanoriškai, be jokio atlygio, siūlė savo pagalbą atliekant gausybę su renginiu susijusių darbų ir darbelių. Nes turbūt didžiausia labdara yra ne paaukoti pinigai, o laikas, jėgos, darbai ir tikėjimas, kad kažką gali pakeisti ir kažkam nuo to bus geriau. O dabar baigiu ir laikau sukryžiavusi pirštus už šio vakaro sėkmę.