O ar girdėjote, kad meilės istorija gali baigtis teigiamais pokyčiais net ir valstybės įstatymuose? Reikia įrodymų? Pristatome lietuvaitės Irmos ir jos afrikiečio vyro Livinuso Okoro šeimynėlę, meile ir atkaklumu iškovojusią Lietuvos migracijos įstatymo pataisas.
MŪSŲ interviu pradžia kiek keistoka: Irma perdavė telefono ragelį vyrui, kuris angliška afrikietiška greitakalbe bėrė nenorintis viešumos ir savo nuotraukų žurnale. Irma aiškino: jis tiesiog truputį bijo.
Žinoma, dėl interneto pokalbių svetainėje aptiktos mylimosios išgyvenusio itin ilgą ir brangią kelionę į Lietuvą, deportacijos grėsmę ir vizos paieškas net Baltarusijoje Livinuso bailiu nepavadinsi. Tiesiog iškovotas stabilumas toks saldus, kad nesinori jo netekti.
Įsimylėję vienas kito šypseną
Viskas prasidėjo ten, kur paprastai prasideda nemaža dalis ašaringų meilės dramų, - internete. Ten, kur visai netyčia susitiko jis ir ji.
Ji: bendravimą dievinanti lietuvaitė, kuri visada viską darydavo internetu - ir bilietus pirkdavo, ir pyragus pagal ten rastus receptus kepdavo. Kalbėdamasi su interneto gyventojais, aptiko, kad nemažai jų keistoki, ir jau norėjo sprukti, bet tada vienas vaikinas jai pasakė „labas“.
Jis: nuo ausies iki ausies besišypsantis juodukas futbolininkas, Indijoje žaidęs už Nigeriją. Nuo mokyklos laikų žinojo turėsiąs žmoną iš kito pasaulio krašto.
Internetu užsimezgusi pažintis peraugo į draugystę, o pamačius vienas kitą per kompiuterio kamerą pamažu širdis ėmė graužti meilės virusas.
„Man jis pasirodė labai gražus, graži oda ir šypsena nuo ausies iki ausies. Patiko ir būdas - Livinusas labai ramus, be to, ne musulmonas, o krikščionis kaip ir aš, todėl galėjau juo pasitikėti“, - pirmuosius įspūdžius iš atminties traukė Irma.
Jos vyras, pirmąkart ją išvydęs, sumetė: „O, kokia graži baltaodė! Ką man daryti, kad ją laimėčiau?“
Irma MUMS išdavė paslaptį: juodaodžiai vyrai, pamatę baltaodę moterį, tiesiog apsvaigsta. Ypač jos vyrui patiko mažos lietuvaitės lūpos ir kiek neįprasta šypsena - ne nuo ausies iki ausies.
Nors Lietuvoje tvoras braškino didieji sausio šalčiai, dviejų vienas kitą suradusių žmonių laukė svarbus įvykis - lap-kričio mėnesį planuojamas Livinuso vizitas į Irmos šalį. O kelionės pabaigoje - vestuvės.
Ilgas kelias pas mylimąją
Jei norite įsivaizduoti, kaip atrodė Livinuso kelionė į Lietuvą, užmeskite akį į filmą „Šaltasis kalnas“, kurio herojaus kario sugrįžtuvės pas mylimąją, švelniai tariant, užtruko.
Futbolininkas, dar būdamas Indijoje, nutraukė pelningą kontraktą su savo klubu ir kovą pradėjo ieškoti bilietų į MŪSŲ šalį. Tiesa, gero žaidėjo niekas nenorėjo lengvai paleisti, tačiau meilė nugalėjo.
Kelionės bilietai rankoje, mylimoji jau laukia, ir staiga - didžiulė iki tol neregėta liūtis, lėktuvas nesijudina iš oro uosto. Livinusas važiuoja į Nigeriją, sunkiai gauna vizą ir šiaip ne taip atskrenda į Egiptą. Ten kuriam laikui įstringa - dėl krikščioniškos pavardės, kuri reiškia „Dievo jėga“, musulmonai nenori jam leisti skristi toliau.
Livinusui tenka prasėdėti Egipto oro uoste 5 dienas, laukiant pareigūnų sprendimo, ar bus leista tęsti skrydį. Galiausiai 3 val. nakties, iki skrydžio likus 10 min., jis sužino teigiamą nuosprendį ir bėgte pasileidžia į lėktuvą. Tiesa, dokumentus pareigūnai atiduoda ne Irmos vyrui, nepageidaujamam musulmoniškoje šalyje, o lėktuvo pilotui.
„Bet jis yra futbolo puolėjas, kurio tikslas - įmušti įvartį. Livinuso charakteris irgi toks. Per tuos sunkumus išryškėjo, ar santuokos mes tikrai norime“, - prisiminė Irma, kuri Lietuvoje nesėdėjo rankų sudėjusi - lakstė po parduotuves, ieškodama suknelės sau ir kostiumo jaunikiui, dirbo ir rūpinosi vaišėmis, ieškojo jaukios kavinės ir kitų dalykų.
Gruodžio 17-ąją, nepaisydamas neįprastų žiemos šalčių, visuotinės pilkumos, kurioje nerado nė vienos žydinčios palmės ir besišypsančių žmonių, Livinusas vedė Irmą. Vestuvės buvo netradicinės: „Nesu lietuviškų tradicijų įkaitė, vyras taip pat negalėjo pritaikyti savųjų, nes jam įprasti ritualai vyksta lauke.
Šventėme jaukioje kavinėje. Livinusui nepatiko gurmaniškas, bet jo šalies piliečiams neįprastas maistas, o kai reikėjo šokti tango, kurį kartu mokėmės, užsispyrė: „Kodėl turiu šokti šituos kinų šokius?!“ Ir ėmė trypti afrikietiškai. Buvo labai linksma“.
Vyras ar turistas?
Bet vestuvių linksmybės baigėsi, ir paaiškėjo, kad Livinusui liko tik viena savaitė iki vizos galiojimo pabaigos.
Irma paskambino į Migracijos tarnybą, tikėdamasi, kad viza jam, dabar jau lietuvės šeimos nariui, bus pratęsta. „Buvau naivi, nemaniau, kad gali būti kitaip, nes kitose Europos Sąjungos šalyse tokie dalykai tvarkomi paprasčiau.
Man pasakė, kad mūsų šalyje dėl santuokos nedaromos jokios išimtys, ir mano vyrui teks išvažiuoti ten, iš kur atvyko. Bandžiau sakyti, kad aš jo žmona, kad nebeturime pinigų, nes labai brangiai kainavo kelionė, vestuvės.
Sužinojau, kad jokios santuokinės vizos negausime, - nėra įstatymo, o norint pratęsti turistinę vizą, galiojančią 45 dienas, reikia važiuoti į Lietuvos ambasadą užsienyje, nes mūsų šalyje jos išduoti negali“, - biurokratinę painiavą prisiminė Irma.
Tokios taisyklės jaunai šeimai pasirodė keistokos, bet svarstyti nebuvo kada - liko tik kelios dienos iki vizos galiojimo pabaigos. Teko krautis lagaminus ir vykti į Baltarusiją, kurioje praleisti medaus mėnesį nė vienas nesvajojo. Patekę į Sovietų Sąjunga vis dar atsiduodančią šalį ir atsistoję prie tradicinio langelio su dokumentus tvarkančia moterėle, abu sulaukė šūsnies klausimų, bet reikalai galų gale pajudėjo.
Tiesa, grįžti į Lietuvą jie negalėjo tol, kol nebuvo sutvarkyta viza. Ją gavo prieš pat Kalėdas. „Grįžau ir galvojau, kaip man toliau gyventi su savo vyru.
Pagal Lietuvos įstatymus, nors turėjome santuokos liudijimą, jis buvo ne mano vyras, o turistas, vedęs mane. Livinusas galvojo: gal Migracijos tarnybos pareigūnai nenori, kad užsieniečiai vestų jų šalies merginas? Bet tuomet tegul bent parašo perspėjimą“, - Irmos humoro jausmo didieji išbandymai neištrynė.
Migracijos tarnybos darbuotojai bandė padėti, bet įstatymai yra įstatymai. „Teko išgirsti ir tokių patarimų, kurių kitose ES šalyse nelabai išgirsi: „Jūs turite suprasti, kad ištekėjote ne už ES piliečio“.
Kai kurie žmonės žiūrėjo į mano vyrą kaip į visuomenei pavojingą juodaodį. Paskambindavo saugumiečiai, neprisistatę sakydavo: „Jūsų vyras - įtartinas žmogus. Nežinia, ką jis veikė Indijoje?“ Kai kuriais atvejais nesijaučiau profesionalių žmonių rankose“, - baimės dienas prisiminė ji.
Bandydama ieškoti išeities ir skambindama į įvairias institucijas, Irma visur girdėjo neigiamus atsakymus: vizos Livinusas negaus, nes įstatymai ją leidžia pratęsti tik labai svarbiems ir ypatingiems asmenims, kurie yra nusipelnę Lietuvai, - Nobelio premijos laureatai ar prezidentai.
„Mano vyras galimybės būti Nobelio premijos laureatu tikrai neturėjo, tačiau buvo labai svarbus ir ypatingas žmogus man“, - tragikomišką situaciją atpasakojo Irma.
Reklaminė šypsena
Dar 45 dienų teisėto gyvenimo su teisėtu vyru Lietuvoje Irmai neužteko. „Buvau mergina, kuri beldžia, kol bus atidaryta“, - šyptelėjo ji.
Atkaklumo jai galima pavydėti: dėl mylimojo ne tik po Baltarusiją ir Lenkiją trankėsi, bet ir į Nomedos bei Marijono TV laidas brovėsi. Žinoma, ne dėl pramogos - po pasirodymo televizijoje durys buvo atidarytos, todėl reikalai klostėsi sklandžiau, ir Livinusui buvo suteiktas laikinas leidimas gyventi metus.
Nors dokumentų tvarkymas užėmė beveik visą laisvalaikį, reikėjo dar ir pinigų prasimanyti. MES kraipėme galvas - atvykus iš futbolo šalies Afrikos, kurioje už vieną mačą susižerdavo tūkstantėlį „žalių“, perspektyviam žaidėjui lietuviška futbolo situacija turėjo pasirodyti niūroka.
Bet Irmos atkaklumas ir išradingumas rado išeitį: „Pažiūrėjau povestuvines nuotraukas ir supratau, kad mano vyras labai fotogeniškas.
Girdėjau, kad Lietuvoje yra tokių žmonių paklausa reklamai, todėl pasiūliau jį modelių agentūrai“. Dabar Livinuso veidą ir plačią draugišką šypseną matote „Manijos“ šokoladukų, „Omnitel Connect“ ir „Žygio batų“ reklamose.
Irma džiaugiasi reklaminiais pasiekimais: žmogaus, kurį MŪSŲ įstatymai liepė išspirti iš Lietuvos, šypsena dabar ją puošia ir žmones džiugina.
Šioje vietoje labai tiktų pridėti: „Meilė nugalėjo įstatymus. Ir jie gyveno ilgai bei laimingai“. Bet: „Aš, kaip Lietuvos pilietė, jaučiausi nemaloniai. Pasikviečiau žmogų į svečius, o čia su juo nemandagiai elgėsi“.
MES, Migracijos tarnyboje išgirdę, kad vedęs lietuvaitę užsienietis gauna jau nebe vizą, o pusmečio, paskui - metų laikiną leidimą gyventi Lietuvoje, kuris kasmet pratęsiamas, o po 5 metų turi teisę prašyti nuolatinio leidimo, plačiai šiepiamės: gerai, kai meilė nugali biurokratiją.
Jei ne Irmos ir Livinuso šeimynėlė, gal ir dabar lietuvaitės tekėtų tik už nebūtinai mylimų, bet užtat gretimame kaime gyvenančių vyrų.