Balandžio 12-ąją Atlantos 11-ojo apygardos apeliacinio teismo nagrinėta byla iš pirmo žvilgsnio
nebuvo išskirtinė. Bylą nagrinėjęs teisėjęs pripažino, kad nėra pakankamai įrodymų, kuriais remiantis ieškovei - Lietuvos pilietei - būtų galima suteikti politinį prieglobstį.
Lietuvoje buvo nuolat žeminama
Lietuvos pilietė, kurios pavardė, siekiant apsaugoti jos privatumą, neskelbiama, kartu su dukra į
JAV atvyko 2000 m. kaip turistė. Pasilikusi šalyje ilgiau, nei leidžia viza, moteris kreipėsi į advokatus prašydama padėti jai įgyti politinį prieglobstį.
Pasak moters, gyvendama Lietuvoje ji nuolat susidūrė su pažeminimu ir vyrų agresija. Situacija
dar labiau pablogėjo, kai 1994 m. ji vyrui pasakė, jog yra lesbietė. Tuomet jos sutuoktinis ėmęs
žmoną mušti ir prievartauti kasdien savo draugų akivaizdoje. Moters teigimu, kartais vyro
sugėrovai moterį laikydavo, kad šiam būtų lengviau susidoroti su žmona.
Neva dėl savo seksualinės orientacijos moteris tvirtino buvusi nuolat persekiojama darbe, galiausiai atleista iš darbo ir išmesta iš buto. Po to, kai mėgino skųstis policijai, ji sakė buvusi sumušta policininkų, o vienas iš jų, išgirdęs apie moters seksualinę orientaciją, išreiškė ,,pasibjaurėjimą“ ir pažadėjo ,,nenuleisti nuo jos akių“ ir ,,paversti jos gyvenimą košmaru“.
Netrukus lietuvė kartu su dukra pabėgo į Olandiją, o iš ten – į JAV.
Apeliacinio teismo teisėjas, nagrinėjęs moters bylą, pripažino, kad Imigracinio teismo teisėjas,
nepakankamai išanalizavo moters teiginius apie jos seksualinę orientaciją, tačiau vis dėlto
palaikė galutinį žemesnės instancijos teismo sprendimą – t.y. atmesti lietuvės prašymą suteikti
politinį prieglobstį. Apie tai rašo JAV leidžiamas laikraštis ,,Gay City News“.
Teisėjas sutiko, kad esama pagrindo įtarti, jog tėvynėje moteris buvo žeminama ir diskriminuojama, nors įrodyti tai sunku. Nepaisant to, toks netoleruotinas elgesys su moterimi negali būti prilygintas gyvybei pavojų kėlusiam presekiojimui ar genocidui.
Net jei lietuvė ir nebuvo persekiojima savo tėvynėje dėl seksualinės orientacijos, gimtojoje šalyje gyvenimas jai bet kuriuo atveju nebuvo lengvas, jei ji ryžosi apsimesti lesbiete, kad tik nereikėtų grįžti namo.
Problemas sprendžia emigracija
Priimdami sprendimus dėl tolesnio lietuvės statuso, abu teisėjai rėmėsi faktu, kad moters pateiktas paaiškinimas, ką reiškia būti lesbiete, neatitinka realaus seksualinių mažumų apibrėžimo.
Pasak lietuvės, lesbietė yra ,,moteris, kuri nori būti apsupta kitų moterų, tačiau tai nebūtinai susiję su seksualiniais santykiais“.
Teisėjai taip pat atsižvelgė į faktą, kad per kelerius gyvenimo metus Amerikoje lietuvė neturėjo lytinių santykių su moterimis ir nepriklausė jokioms homoseksualų organizacijoms. Galiausiai ji ištekėjo už amerikiečio, o tai savaime panaikina jos teiginių byloje pagrįstumą.
Remiantis vien teismo dokumenais sunku pasakyti, kas iš tiesų nutiko šiai lietuvei. Tačiau versija, kad ji mėgino apsimesti lesbiete, kad išvengtų deportacijos, atrodo visiškai įtikinama.
Lietuvos žiniasklaida nuolat praneša apie naujas patyčių ir pažeminimų aukas. Vyrai muša žmonas, užpuolikai vienkiemiuose prievartauja senutes, ir vieni, ir kiti lyg rungtyniaudami dėl žiauriausio despoto titulo. Sutuoktinių kankinamos moterys apskritai neturi kur eiti, tad išsigydžiusios žaizdas tuojau pat atsiima policijai parašytus pareiškimus ir grįžta gyventi pas jas skriaudžiančius vyrus.
Šalyje, kur feminizmo banga baigėsi net neprasidėjusi ir kur iki šiol net įtakingos bei daug pasiekusios moterys, vos išvydusios kamerą ar diktofoną tuoj puola atsiprašinėti, kad jos ,,tikrai nėra feministės“, apsimesti lesbiete, kad pabėgtum nuo tokio gyvenimo, neatrodo smerktina apgavystė.