Taip charakterizuojama bendruomenė, ateityje neva būsianti panaši į vienalytį homo sapiens individų mišinį, kuriame nėra rasinių tautinių ar religinių skirtumų, garantuota lyčių lygybė ir dar daug globaliai ateičiai būdingų atributų, bendruomenė, kur įsigali nekonfliktiškas bendradarbiavimas, globali etika, tolerancija visoms išmonėms ir vadinamoji informacinė visuomenė.
Ekonomikos prasme tai bendra rinka su vienodomis “žaidimo taisyklėmis” visame Žemės rutulyje, suvienodėjusiomis kainomis, ilgainiui vienodėsiančiomis galimybėmis ir, kaip regis, panašiais poreikiais.
Pačia plačiausia prasme globali civilizacijai, kuri, optimistų manymu, turėtų integruoti ligšiolinių didžiųjų civilizacijų pasiekimus, nors, pesimistų nuomone, galinti ir užsikrėsti visų ligšiolinių kultūrų, teisinių sistemų ir gyvenimo būdų ligomis.
Tai - teorija. Praktikas, ar skeptikas paklaus – ar yra bent jau besiformuojančių tokių bendrijų pavyzdžių. Globalizacijos entuziastai, aišku, bakstels žemėlapyje į Niujorką, o tiksliau – Manheteną, skeptikai – kur kitur.
Manhetenas turi aibę globalinio kaimo bruožų. Manhetenas, kaip ir visas Niujorkas, be abejo, yra Jungtinėse Amerikos Valstijose, nes šiame pasaulyje vis dar negali būti to, kas nepriklausytų kokiai nors valstybei.
Neatsitiktinai ir globalizacija didele dalimi siejama su Amerika. Niujorkas, tačiau, ir visiškai savitas pasaulis. Pasidairęs Brukline ar Bronkse, pasijusi Amerikoje. Jie turi pačių amerikietiškiausių bruožų, tačiau didesnioji Manheteno dalis galėtų būti atskira valstybė, o jos gyventojai (bent tie laikinieji, atvažiavę į Manheteną pasisemti globalizacijos) nepriklausomos šalies piliečiais.
Geranoriškai skaičiuodami, tokių rasime net keliolika milijonų. Jie beveik niekada nerinks politikų į vadovaujančius postus pagal senų tradicijų partinę ar ideologinę priklausomybę, jie nebalsuos pagal religinį ar rasinį kriterijų, jie neklaus iš kokio Afrikos, Azijos ar Europos regiono kilo kandidato proseneliai.
Globalių pažiūrų pasaulio pilietis turi šiame mieste daug unikalių galimybių. Manhetene galima išnykti, galima susilieti su mase, čia kiekvienas globaliai tolerantiškas, sunkvežimiams leidžiama važiuoti net Penktąja aveniu, toje pat gatvėje galima pasirodyti apsivilkus fraku ir lakstyti vienomis trumpikėmis, pirkti prabangioje parduotuvėje ir balaganėlyje šalia. Manhetene kultūrą kuria tie kurie jau atitruko nuo folklorų, gimtųjų žemių ir kitų neglobalių dalykų.
Brodvėjuje šansą turi daugiausia menininkai, sėkmingai “nutolę” nuo vadinamosios gimtosios žemės ir taip pat vadinamosios nacionalinės kultūros stabdžių. Pavardžių nereikia nė vardinti, viena aišku, brodvėjinė kultūra labai savita ir niekaip nesutapatintina su amerikietiškąja.
Pro Manheteną “pasisuko” tas, kuris nenorėjo būti patriotiškas praeičiai, arba tiesiog norėjo su ta praeitimi išsiskirti. Brodvėjus nemėgsta tokių amerikietiškų simbolių, kaip Laukiniai Vakarai, “greitas” maistas ar “country” stiliaus monotonija.
Manhetenas nebeturi dominuojančios etninės grupės, nevykdo jokios diskriminacijos, netrukdo gyventi, leidžia ir išsiskirti ir ištirpti, leidžia nebijoti būti bet kurios pasaulio dalies palikuonimi. Čia gali ramiai būti afroamerikiečiu, latinosu ir tikru afrikiečiu, tikinčiu, klaidatikiu ir ateistu. Gyventojai – pastovūs ir laikini - bendrauja tarytum virtualioje erdvėje, tavasis oficialus adresas gali būti kur kitur, tačiau ten – kitur – globalizuotas nebūsi, juo tampi tik Broadway ar Wall Street kaimynystėje.
Tai globalinio kaimo idilė, teoretikų svajonė.
Gal tai buvusi politinės ir globalinės nuojautos sintezė? Manheteno gyvenimas rodo, kad nacionalinis savitumas globaliniame kaime visai ne toks, kaip jis regisi savame kontinente ar savoje nacionalinėje sostinėje. Nacionalinis savitumas, kurį Jungtinės Tautos priima kaip savą vėliavą, himną, nacionalinį gyvūną ar paukštelį, jau ne tas “kietasis” savitumas, kurį simbolizuoja nepriklausoma ekonomika, “tautinė” kultūra ir panašiai.
Galima visai sėkmingai, o gal net dar sėkmingiau gyventi ir be jų. Globalinis kaimas formuoja kitokį suverenitetą, kurį nebus sunku duoti ir baskams, ir kvebekiečiams. Jungtinių Tautų biurokratai harmoningai įsilieja į globalinio kaimo gyvenimą, o vėliavų skaičiaus prie Jungtinių Tautų būstinės didėjimas baimės nekelia.
Naujasis suverenitetas bus veikiau folkloro ir pomėgių, bet ne ekonomikos ar savų ginkluotųjų pajėgų suverenitetas. Tuomet ne taip jau svarbu taps, kur brėžiama linija tarp skirtingomis raidėmis tuos pačius žodžius rašančių žmonių. Manhetenas moko, kaip reikia gyventi savų simbolių suverenitetu be konflikto. O gal atvirkščiai, globalizacija nebesupranta, kodėl yra geriau kovoti nei draugiškai sočiai gyventi?
Niujorko eksmeras Rudolphas Giulianis, kiek parafrazuodamas prezidentą A.Lincolną sakė: “Mes patys kaip religija. Pasaulietinė religija. Mes tikime idėjomis ir idealais. Mes ne vienalytė rasė, mūsų daug; mes ne viena etninė grupė, mes – visokiausi; mes nekalbame viena kalba, mes visi visų žmonės. Mus sieja tikėjimas politine demokratija, religijos laisve, kapitalizmu, laisva ekonomika, kur žmonės laisvai renkasi, kur leisti savo pinigus.
Mes susiję tarpusavyje, kadangi gerbiame žmogaus gyvybę ir teisės viršenybę. Tai yra idėjos, padariusios mus amerikiečiais.” Gal net idėjos, sukūrusios Manheteną.
Pasak to paties R.Guilianio, O. bin Ladenas puolė būtent šį miestą, šią salą jau vien todėl, kad smogtų svarbiausiam sėkmingos (ir teisingos) globalizacijos simboliui. O tai, kad pasaulio dauguma stojo Manheteno pusėn, rodo, kad tokios rūšies globalusis kaimas yra teigiamas pavyzdys. Globalizacija nesunaikinama, jeigu ji yra tokia, kaip įsivaizduoja buvęs Niujorko miesto galva.
Tačiau ar tikrai Manhetenas yra tas būdingiausias ir teisingiausias globaliosios ateities pavyzdys? Per Manheteną praėjo ne viena tikrų amerikiečių karta, tačiau jis tapęs visų, tapęs nepakartojamas, liko vienišas, liko iš esmės niekieno, liko tiems, kurie arba dar neįleido šaknų tikrojoje Amerikoje arba nenorėjo jų įleisti.
Jie – savuose kraštuose nepripažinti – menininkai ar tremtiniai intelektualai netgi nenorėjo vykti į Ameriką. Ar yra daugiau tokių manhetenų – Amsterdamas, Paryžus, Londonas? Jie ne tokie, o jei ir turi globalaus kaimo pretenzijų, tai jos dar kažkur tolimoje ateityje.
Civilizacijos susitikdavo pasaulyje ir daugelyje kitų pasaulio vietų.
Vargu ar surasime pasaulyje geresnį civilizacijų susitikimo pavyzdį, kaip rytinė Viduržemio jūros pakrantė, beveik visų civilizacijų vadinama Šventąja Žeme.
Šventojoje Žemėje ir mes pradėjome savos istorijos atskaitą, atėjome su ta istorija į trečiąjį tūkstantmetį. Jeruzalė tad turėtų būti laikoma pasaulio centru, centru, į kurį sueina istorijos ir įvairių civilizacijų gijos. Gal būt tai tikresnis ir kur kas natūraliau besiformuojantis būsimo mūsų globalaus likimo pavyzdys?
Pagal Jungtinių Tautų sprendimą Jeruzalei reikėjo skirti specialų statusą, kur sugyventų ne vien krikščionys, musulmonai ir žydai su visoms savo konfesinėmis atšakomis, bet ir labai žmogiškai sugyventų šio miesto gyventojai. Jeruzalė nebūtų kieno nors nuosavybė - ji tarytum Žemės centras vienytų visas šiuolaikines civilizacijas.
Tačiau šioje vietoje civilizacijos niekaip nesusijungė tam, kad kurtų kažkokią naują kokybę. Jos veikiau nenuilsdamos griovė viena kitą. Globalizacijos triumfas, pranašautas prieš dešimt metų, suklupo ten, kur teoriškai buvo geriausia proga pastatyti šiam triumfui auksinį paminklą.
Teoretikai mano, kad „globalizuoti“ Jeruzalę bus galima tik užmiršus ar bent jau primiršus istoriją, kokia ji bebūtų - tikra, ar šiek tiek mitologizuota, globalizuoti bus galima tada, kai niekas nesiryš sakyti, jog jis yra Šventosios Žemės istorijos šeimininkas.
Tačiau gal tai yra teisingesnis modelis nei Manhetenas? Gal tokia ateitis mūsų iš tikrųjų laukia. Ideologija, teigianti, kad globalizacija - tai rinkos liberalizavimas ir globali integracija, atnešanti, tik gėrį, kad globalizacija yra neišvengiamas ir negrįžtamas procesas, kad globalizacija kiekvienam naudinga, globalizacija padeda demokratijos plėtrai visame pasaulyje gerai pasireiškia Manhetene, bet yra visiška svetimybė Jeruzalėje. Ar mums tikrai reikia kurti Manheteno tipo šiupinį, arba sluoksniuotą Jeruzalės pyragą?
Ar tai nereiškia, kad globalaus kaimo pavidalas priklausys ne nuo ekonominės gerovės, o nuo mūsų ideologinių nuostatų.
Paryžius ar Londonas globalios ateities aspektu artimesni Jeruzalei nei Manhetenui. Briuselio arabai gyvena atsiskyrę, ir patekti į jų regioną nėra labai malonu.
Pirmą antrą kartą žioplas vidurio europietis bus palydėtas šalin, tačiau įkyruolis gali ir “gauti į snapą”. Vilniuje gal greit turėsime kinų kvartalą, o gal ir dar daugiau. Balkanuose braižomi nauji žemėlapiai, visai nedvelkiantys globalizacijos teorijos triumfu, Europos integracijos bosai kuria izoliuotos “Europos-tvirtovės” planus, radikalusis islamas dezinfekuoja pasaulį nuo klaidatikystės bacilų.
Žmonės, užuot integravęsi tarpusavyje, užsidarinėja etniniuose ar religiniuose getuose, kuriuose vyrauja netolerancija oficialios politikos ir papročių atžvilgiu, o svarbiausia vadinamųjų mažumų teise tampa išskirtinė pozityvi diskriminacija. Net lietuvių santykiuose su olandais ar švedais yra problemų – regioniniai charakterio skirtumai, nevienodas atvirumas, galiausiai ir skirtingos kalbos bei raštai.
Tačiau jei mūsų poliklinikų ar mokesčių mokėtojų lentelėse atsiras raidės W ar Q – jokių problemų. Juk taip rašo ir Manhetene. Jei pradėsime rašyti iš kitos pusės, kaip Šventojoje Žemėje, tai jau bus panašu į globalizaciją, ar panašu į signalą, kad reikia kilti į kovą už europietišką kultūrinį paveldą.
Kilti į kovą visai ne globališka, tačiau dažnam atrodo natūraliau, negu keisti savo kultūrinę orientaciją ir kurti globalią kultūrą. Tad gal globalinis kaimas tebuvo įmanomas ten, kur tikrosios istorijos seniai nebėra – kas pamena indėnus, pardavusius Manheteną? Visa kita kažkas pamena ir būtent ta istorinė atmintis tampa didžiausiu globalizacijos stabdžiu?