Kriminalisto karjerą sugriovė telyčia

72 metų Č.Leščinsko gyvenimas vertas rašytojo plunksnos.

Norėjęs tapti jūreiviu, tačiau dėl jūroje ašarojančių akių turėjęs atsisakyti savo svajonės, vaikinas buvo paimtas į sovietinę armiją ir pasiųstas į pačią Vengrijos sukilimo prieš sovietinę santvarką ugnį.

Sprogmens sužalotas jaunas kareivis buvo demobilizuotas, o išėjęs iš ligoninės vėl pasijuto kryžkelėje.

Nutaręs tapti milicininku, baigė mokslus Kaune, vėliau Minske (Baltarusija) ir gavo paskyrimą į Biržų miliciją.

Pradėjęs dirbti eiliniu kriminalistu perspektyvus jaunas vyras sparčiai kopė karjeros laiptais.

Tačiau pasiekęs aukštą kriminalinio skyriaus viršininko postą iš jo komunistų partijos veikėjų buvo išstumtas ir savo darbo biografiją turėjo baigti iki pensijos statybose plušėdamas paprastu darbininku.

Č.Leščinskas iki šiol su menkiausiomis smulkmenomis mena įvykį, dėl kurio milicijoje išdirbus beveik 20 metų jam teko palikti mėgstamą ir, ne paslaptis, gerai apmokamą tarnybą.

1976 metais Biržų rajone įvyko tragikomiškas įvykis.

Keletas tuometės komunistų partijos narių biržiečių, prieš medžioklę prisikliukinę alkoholio, Obelaukių kaime vietoje laukinio žvėries nušovė kaimietės telyčią.

Č.Leščinskas, pradėjęs tirti bylą, iš partijos narių privalėjo konfiskuoti medžioklinius šautuvus ekspertizei.

Neketindamas nuolaidžiauti ir daryti komunistams išimčių, kriminalinio skyriaus viršininkas taip ir padarė.

Tokiu pareigūno elgesiu pasipiktinę nomenklatūrininkai parašė skundą, kad Č.Leščinskas negerbia komunistų partijos ir įžeidė jos narius.

Po to skundo, iki pensijos likus vos keleriems metams, Č.Leščinskui teko palikti tarnybą.

Jam pasitraukus byla dėl nušautos telyčios, žinoma, buvo nutraukta.

Dėl susidorojimo supykęs Č.Leščinskas parašė pareiškimą išeiti iš komunistų partijos.

Taip absurdiškai aukšto milicijos pareigūno karjerą baigusiam vyrui gero darbo tais laikais niekas nepatikėjo.

Teko įsidarbinti „Siūlo“ fabrike statybininku. Ten pradirbo 18 su puse metų.

Kitas po tokių likimo vingių gal būtų iš nevilties prasigėręs, tačiau tik ne Č.Leščinskas.

„Darbo pakeitimas man netgi išėjo į gera. Tapau daug laisvesnis, todėl galėjau visa galva pasinerti į saviveiklą, kurią mėgau nuo pat vaikystės“, - optimizmu nustebino biržietis.

Apie darbą statybose Č.Leščinskas nelinkęs daug pasakoti. Tuo tarpu iš milicijoje praleistų metų vyras pažėrė daugybę įdomių prisiminimų.

Nors buvusio kriminalisto teigimu, anksčiau tikrai nebuvo tiek daug ir tokių žiaurių nusikaltimų kaip dabar, tačiau darbo netrūko.

Didžiausia problema sovietmečiu buvo arklių vagystės iš kolūkių.

Arklius dažniausiai vogdavo romų tautybės vyrai iš Latvijos. Gaudant arkliavagius, Biržų milicininkams tekdavo važiuotiems ir pėsčiomis sekti pėdomis ne vieną dešimtį kilometrų į Latvijos gilumą.

Kartą iš „Švyturio“ kolūkio ganyklų dingo keturi arkliai.

Pradėję sekti ilgapirščių pėdomis A.Leščinskas su bendražygiais atėjo net iki Skaistkalnės.

Šiame Latvijos pasienio miestelyje milicininkai aptiko pamestą arklio apynasrį.

Vietiniai čigonai pagal apdailą nustatė, jog tai Tukumos regiono romų darbo apynasris.

„Mums nieko kito neliko kaip kreiptis į Tukumos regiono čigonų baroną. Baronas mus priėmė labai svetingai, netgi pavaišino juodaisiais ikrais ir Rygos balzamu“, - prisiminė Č.Leščinskas.

Pareigūnus labai nustebino barono namų aplinka. Didžiulis namas tviskėjo prabanga - visur buvo patiesti kilimai, gražūs baldai - sovietmečiu tokių daiktų galėjo įsigyti tik aukšti komunistų partijos veikėjai.

Baronas milicininkams prižadėjo arklių vagystę išsiaiškinti pats - jei tai jo taboro žmonių darbas, arkliai esą po kelių dienų atsiras, o jei ne, niekuo negalės padėti.

Čigonų vadas garbingai ištesėjo duotą žodį.

Po kelių dienų dingę arkliai vėl ganėsi kolūkio ganykloje.

Sovietmečiu milicijai reikėjo tirti ir dažnai pasitaikydavusias vagystes iš kaimo parduotuvių.

Pasak buvusio kriminalisto, vogdavo ne tik asocialūs asmenys, bet ir išsilavinę žmonės.

Kartą nusikaltimo vietoje teko nutverti net vieno kolūkio agronomą. Jis bandė išplėšti parduotuvę Pasvalio rajone.

„Gavę informacijos apie rengiamą nusikaltimą, šaltyje pasaloje prastyrojome kelias valandas, kol dirbti savo darbo atėjo nusikaltėliai. Dažniausiai jie parduotuves plėšdavo per stogą - jį praardę išmušdavo skylę lubose ir įlįsdavo į vidų“, - prisiminimais dalijosi Č.Leščinskas.

Tąkart milicininkai šutvę „susėmė“ nusikaltimo vietoje. Tarp plėšikų buvo ir agronomas.

Tai ne vienintelis kartas, kai šis veikėjas pateko į milicijos rankas. Vėliau jis dar buvo teisiamas už valstybinio turto vagystę, kai įkliuvo iš kolūkio „susikombinavęs“ paršelius.

Nemažai rūpesčių keldavo ir kišenvagiai.

Biržų turgavietėje ir universalinėje parduotuvėje kišenes ir krepšius kraustydavo ilgapirščių gaujos iš Šiaulių ir Latvijos sostinės Rygos.

„Kišenvagiai buvo viena iš organizuočiausių nusikaltėlių grupių. Juos, kaip ir dabar, būdavo labai sunku pagauti. Nugvelbtus daiktus jie labai mikliai perduodavo sėbrams, todėl net ir sulaikius įtariamąjį buvo sunku ką nors ir be-įrodyti“, - teigė pašnekovas.

Kartą Biržų milicininkai sugalvojo drastišką kišenvagių gaudymo būdą.

Paėmę rankinę į ją pripakavo įvairių medžiagų, kad būtų išsipūtusi. Į paketus iš visų pusių pritvirtino trišakių kabliukų lydekoms gaudyti.

Rankinę įdavė draugovininkei, vaikščiojančiai po universalinę parduotuvę.

Toks būdas pasiteisino - viena vagišė kaipmat įkišo ranką į rankinę.

Tuomet draugovininkė trūktelėjo rankinę. Kišenvagė grobio nepaleido ir patraukė į savo pusę - taip jai į ranką su-smigo aštrūs kabliukai.

Nevykėlę teko vežti į ligoninę, kad chirurgas ištrauktų kabliukus.

Nusikaltėliai už gerą elgesį su jais Č.Leščinską buvo praminę „tėvu“.

Mat kriminalistų viršininkas stengdavosi padėti iš kalėjimo grįžusiems asmenims kabintis į gyvenimą, surasdavo darbą.

Buvo atvejų, kai Č.Leščinsko rūpesčiu įdarbintas buvęs kalinys pridarydavo rūpesčių darbdaviui - dėl to geradarys susilaukdavo nemažai priekaištų.

„Bet visada laikydavausi nuomonės, kad suklydusiam žmogui reikia duoti šansą, ir dėl to niekada nesigailėjau, nors ir patirdavau nemalonumų. Juos kompensuodavo atvejai, kai iš kalėjimo grįžę žmonės mano padedami sugebėdavo įsitvirtinti visuomenėje ir pradėti dorą gyvenimą“, - tikino buvęs milicininkas.

Pasak Č.Leščinsko, septintojo dešimtmečio pabaigoje-aštuntojo pradžioje Biržuose jau buvo kelios organizuotos nusikaltėlių gaujos.

Viena iš žinomesnių - Jurgaičių gauja. Jos nariai užsiimdavo vagystėmis.

Tuo metu labai išpopuliarėjo laikrodžių vagystės - juos žmonėms nusegdavo tiesiog gatvėje.

Atsiradus daugiau transporto priemonių, buvo pradėti masiškai vogti motociklai. Automobilių, kadangi jų buvo dar mažai, nelabai vogdavo.

Tuo metu pradėjo burtis ir vėliau išgarsėjusi „pašto karvelių“ grupuotė. Jos nariai šį pavadinimą gavo, nes rinkdavosi prie pašto pastato.

Šeštajame dešimtmetyje, kai Biržų milicijoje pradėjo dirbti Č.Leščinskas, kriminaliniame poskyryje dirbo tik trys pareigūnai ir kinologas. Kinologą jie juokais vadindavo šunsnukiu.

Pareigūnai turėjo puikiai dresuotą vokiečių aviganį Tarzaną. Jis kartu su savo šeimininku buvo perėjęs pusės metų mokslus Novosibirske, Rusijoje.

Tarzanas milicijoje turėjo ypatingą statusą. Jam restorane netgi ruošdavo specialų maisto davinį - košes, mėsą. Maistas buvo be druskos ir prieskonių.

Keturkojis dažnai kartu su milicininkais sukardavo daugybę kilometrų ir ne kartą yra užuodęs nusikaltėlių pėdsakus.

Č.Leščinskas neslėpė nuo pat vaikystės svajojęs ne apie milicininko, o apie jūrininko profesiją.

Jis netgi buvo įstojęs į Klaipėdos jūreivystės mokyklą, pusę metų plaukiojimo praktiką atliko dabar Klaipėdos simboliu tapusiame laive „Meridianas“.

Tačiau jūreivystės Č.Leščinskui teko atsisakyti dėl iš pažiūros nedidelio negalavimo - paaiškėjo, kad jo akys netoleruoja aštraus jūrinio vėjo - išplaukus į atvirą jūrą jos pradėdavo ašaroti, perštėti.

Metęs mokslą jūrininkų mokykloje, smarkaus būdo jaunuolis buvo paimtas į sovietinę armiją ir pateko į vieną iš sunkiausių - desantininkų dalinį.

Mokymus perėjęs lietuvis kartu su daliniu buvo išsiųstas į Vengriją malšinti sukilimo prieš sovietinę santvarką.

Austrijos pasienyje Č.Leščinskas buvo sunkai sužeistas, kai jį kliudė sukilėlio paleistas sprogmuo.

Išsigydęs po sužeidimo jis buvo demobilizuotas.

Tada nutarė stoti į Kauno milicijos mokyklą.

Tais laikais moksleiviai ir studentai rudenį buvo siunčiami į kolūkius padėti nuimti derliaus.

Besidarbuodamas viename Biržų rajono kolūkyje Č.Leščinskas susipažino su būsima žmona Stanislava ir po kiek laiko sukūrė šeimą.

Taip iš Radviliškio kilęs jaunuolis gavo siuntimą į Biržus ir atvyko čia dirbti į miliciją.

Dirbdamas kriminalistu įstojo ir baigė Minsko aukštąją milicijos mokyklą, palaipsniui kilo karjeros laiptais.

Paklaustas, ar šiais laikais norėtų būti kriminalistu, Č.Leščinskas papurtė galvą.

Pasak jo, dabar labai sunku dirbti šį darbą, nors techninė bazė daug geresnė nei sovietmečiu. Tačiau nusikaltimų labai daug ir jie baisesni.

„Be to, ir teisinė sistema labai nedėkinga. Vargsta kriminalistai, renka medžiagą, išsiaiškina nusikaltimą, o sulaikytas nusikaltėlis netrukus paleidžiamas“, - baisėjosi buvęs kriminalistas.

Jam dirbant per metus tebuvo apie 80 kriminalinių bylų ir dažniausiai visos būdavo ištiriamos.

Beveik 20 metų milicijoje dirbusiam Č.Leščinskui teko tirti tik tris nužudymus. Kelios žmogžudystės buvo įvykdytos dėl pinigų, o viena - psichiškai nesveiko žmogaus.

Buvęs kriminalistas sakė, kad sulaikant nusikaltėlį jam nė karto neteko panaudoti tarnybinio ginklo.

Netgi guminės lazdos, vadinamosios „dubinkos“, griebtis teko tik kelis kartus.

O kaip pasikeitė gyvenimas iš kriminalinės milicijos viršininko posto komunistų iš-stumtam Č.Leščinskui?

Juodadarbiu tapęs Č.Leščinskas nepuolė į neviltį, guodėsi tuo, kad gali pasinerti į mėgstamą saviveiklą, ko anksčiau daryti neturėjo laiko.

Potraukis scenai jam nesvetimas nuo pat vaikystės.

Dar besimokydamas Šeduvos (Radviliškio rajonas) vidurinėje mokykloje Č.Leščinskas pradėjo vaidinti moksleivių teatre.

Su tos pačios mokyklos tautinių šokių kolektyvu dalyvavo ir pirmojoje dainų ir šokių šventėje Vilniuje.

Saviveiklos nepamiršo ir išėjęs į užtarnautą poilsį - šoka, dainuoja, vaidina Biržų kultūros centro mėgėjiškame teatre.

Č.Leščinsko vaidybiniai sugebėjimai šiemet kovą buvo įvertinti garbingu titulu - už vaidmenį teatro trupės spektaklyje „Tėvo auksinai“ jis buvo pripažintas ryškiausio epizodinio vyro vaidmens atlikėju.

Biržietis šiame spektaklyje vaidino tėvą.

Apdovanojimas Č.Leščinskui buvo įteiktas Šiauliuose vykusioje Lietuvos mėgėjų teatro šventėje „Tegyvuoja teatras“.

Saviveiklininkas sakė, jog jam lengviausia įsijausti į tėvo ir kunigo vaidmenį.

Užauginęs sūnų ir dukrą, jis tam turi gyvenimiškos patirties. O kunigų kabėjimo manierą gerai įsidėmėjo vaikystėje bažnyčioje patarnaudamas mišioms.

„Kol dirbs galva ir neatsisakys kojos, aš šoksiu ir dainuosiu. Be to negalėčiau gyventi“, - teigė buvęs kriminalistas ir statybininkas.