Tokį sujudimą Seime sukėlė pagaliau priimtas Gamtinių dujų įstatymas, dėl kurio aistros tai užgesdamos, tai vėl įsiplieksdamos virė bemaž dvejus metus. Su įstatymo priėmimu prasidėjusį chaosą Seime ryžtingai pusei metų sustabdė Prezidentas, nusprendęs nevetuoti šio įstatymo, o kartu su Vyriausybe pateikti jam pataisas ištaisančias esamus įstatymo trūkumus.
Vis dėlto tuomet vykęs socialdemokratų bandymas konsoliduoti koaliciją ir priversti tiek jos narius, tiek formaliai ją remiančius konservatorius labiau derintis prie Vyriausybės politikos, nepraėjo be pėdsakų.
Tikriausiai suvokdami, jog pernelyg laisvas koalicijos partnerių elgesys neleis mažumos Vyriausybei įgyvendinti savo planų, socialdemokratai kovo pabaigoje – balandžio pradžioje kartu su kitomis frakcijomis, suinteresuotomis nereguliuojamomis gamtinių dujų kainomis, ėmė spausti konservatorius, liberalcentristus ir pilietininkus apsispręsti, ar vis dėl to jie remia Vyriausybę, ar jos neremia.
Visoms trims frakcijoms, kurios balsavo už gamtinių dujų kainų reguliavimą, buvo aiškiai pademonstruotas jų padėties silpnumas ir pažeidžiamumas, parodant, kad jas galima lengvai pakeisti darbiečiais, liberalais ir socialliberalais.
Kitaip tariant, jei dabartiniai partneriai nenusiteikę remti Vyriausybės, valdančioji koalicija gali būti performuota. Labiausiai toks spaudimas paveikė pilietininkus, kurie jau ir taip byrėdami po pralaimėtų savivaldos rinkimų pradėjo ieškoti prie ko prisišlieti, kad nebūtų taip lengvą juos pašalinti iš koalicijos.
Pilietininkų jungimasis su valstiečiais šiuo atveju yra natūralus procesas, kadangi būtent šiai jėgai debatų dėl koalicijos sudėties įkarštyje darbiečiai turėjo pretenzijų dėl buvusių Darbo frakcijos narių narystės joje. Vis dar galinti bet kada atsirasti interpeliacija Seimo pirmininkui skatina Viktorą Muntianą ir jo frakciją ieškoti galimybių, kaip išvengti galimo koalicijos performavimo ir postų Seime perskirstymo.
Toks Seimo pirmininko frakcijos ėjimas išties mažina tikimybę, kad valstiečiai, „prariję“ pilietininkus, galėtų dirbti vienoje koalicijoje su Darbo partija. Tačiau atmesti tokios galimybės nevertėtų, nes tiek vienos, tiek kitos partijos lankstumas derantis dėl valdžios būdavo pakankamai didelis.
Antras svarbus balandžio pradžios taikinys buvo liberalcentristai, leidę sau balsuoti už gamtinių dujų kainų reguliavimą.
Ruošiantis galimam Prezidento veto ir siekiant užsitikrinti šios frakcijos palaikymą buvo pareikšta nemažai nepasitenkinimo šios partijos veikla koalicijoje bei atskirais jos ministrais. Galimybė būti pakeistiems Liberalų sąjūdžiu „suveikė“ ir svarstant klausimą, ar nebuvo pažeistos procedūros priimant Gamtinių dujų įstatymą. Juk liberalcentristai jau pritarė Seimo Etikos ir procedūrų komisijos išvadai, kad pažeidimų buvo. Tokios pat pozicijos šios išvados atžvilgiu laikėsi ir pilietininkai.
Taigi palyginti su Seimo sesijos pradžia, mažumos Vyriausybės ir jos ašies – socialdemokratų - pozicijos sustiprėjo, o koalicijos partneriams ateityje teks daugiau derintis prie socialdemokratų ir liks mažiau laisvės patiems priiminėti sprendimus.
Savo poziciją po socialdemokratų pareiškimų apie paramos atsisakymą teko švelninti ir konservatoriams. Tiesa, pastarieji tai padarė po to, kai Prezidentas nusprendė pasirašyti tiek daug aistrų sukėlusi įstatymą. Pademonstruodami alternatyvų galimybes, socialdemokratai aiškiai parodė, kad bandymai sabotuoti energetikos projektus bei Vyriausybės sprendimus nebus toleruojami ir gali grėsti pirmalaikiais Seimo rinkimais. Šią grėsmę stiprina ir tai, kad koalicija, paliekant nuošalyje socialdemokratus ir konservatorius, iš esmės neįsivaizduojama.
Balandžio pradžioje įvykusi mažumos Vyriausybę remiančių jėgų konsolidacija, nusistovėjęs interesų balansas ir rimstanti politinė padėtis leistų tikėtis, kad bus išgirsta esminė Prezidento metinio pranešimo tezė - tampame neišnaudotų galimybių valstybe. Tezė, skatinanti Seimą imtis įstatymų, kurios būtinos reformoms, svarstymo.
Tačiau tokios viltys nėra labai pagrįstos dėl Seime vis nerimstančių bandymų vėl ir vėl kurstyti aistras VSD ir liustracijos klausimais. Išties nėra aišku, kam reikalingos pataisos dėl KGB rezervo, kurios galiotų tik pusantrų metų? Nejaugi po tokio trumpo laikotarpio rezervistai taps labiau nepavojingi nei dabar?
Panašu, kad šis parodomasis įstatymas nulemtas konservatorių ir liberalų demokratų siekių įtikti savo elektorato daliai padarant atpirkimo ožiais du asmenis. Tik tiek, nes jokios grėsmės valstybei tokiu įstatymu nėra pašalinamos. Žinoma, galima kalbėti apie istorinio teisingumo atstatymą, tačiau neverta pamiršti, kad šio įstatymo atitikimas teisinės valstybės standartams kelia rimtų abejonių. Ir akivaizdu, kad demokratijoje teisinės valstybės principų išlaikymas svarbesnis nei ginčytinas istorinio atpildo reikalavimas.
Atsižvelgiant į Europos Žmogaus teisių konvenciją ir teisės viršenybės principą vargu ar Prezidentas turėjo kitą pasirinkimą nei vetuoti šį įstatymą. Dabar Seimui atsiranda galimybė išvengti papildomo chaoso ir pritarti šiam prezidento sprendimui.
Priešingu atveju eilinį kartą iškyla grėsmė, kad vėl nieko reikšmingo nebus nuveikta reformų srityje per šią sesiją, kuri jau įpusėjusi ir likusi jos pusė praeis iš esmės beprasmiškai besiginčijant dėl praeities šmėklų. Nereiktų pamiršti, kad jau birželį turėtų baigti darbą komisija, tirianti J.Abromavičiaus žūties aplinkybes, todėl birželio pradžioje rimtam darbui vėl gali nelikti laiko.
Ne ką didesnių vilčių, kad bus imtasi išnaudoti galimybes teikia ir nesugebėjimas susitarti dėl VSD vadovo kandidatūros. Panašu, kad šioje situacijoje dar kartą nebus sugebėta sutarti, kas turėtų būti A.Pociaus įpėdinis. Užtęstos paieškos taip pat neprisideda nei prie situacijos stabilizavimo, nei prie pusę metų daužomo Valstybės Saugumo departamento veiklos normalizavimo.
Tačiau vargu ar Prezidentas, kuriam stengiamasi užkrauti atsakomybę už situacijos normalizavimą, turi galimybių išspręsti šias problemas, kadangi Seimo susiskaldymas tam užkerta kelią.
Būtent kova dėl VSD vadovo skyrimo ir rezervistų tampa Seimo darbo faktinio paralyžiaus priežastimi, jo gebėjimo spręsti aktualias visiems Lietuvos gyventojams problemas silpnąja vieta.
Labai tikėtina, kad esant tokiai situacijai Prezidento metinis pranešimas šį kartą ir vėl liks neišgirstas, o mažumos Vyriausybę remiančių jėgų konsolidacija nebus pasinaudota, tad ir kitais metais Prezidentui vėl bus tegalima konstatuoti, kad nebuvo pasistūmėta su reformomis, nes joms nelieka laiko koncentruojantis į vieną abejotinos reikšmės problemą.
Juk rudenį vėl bus teikiamos pataisos dėl Gamtinių dujų įstatymo, iki rudens gali nusikelti ir J.Abromavičiaus žūties aplinkybes tiriančios komisijos išvadų nagrinėjimas. Visiškai galimas ir diskusijų dėl valdančiosios koalicijos sudėties atsinaujinimas, ypač jei vėl imtų strigti mažumos Vyriausybės darbas. Reformos ir vėl bus nukeliamos į ateitį.
Šiame kontekste išties verta pasvarstyti, ar nereikėtų išplėsti Prezidento galimybių veikti įstatymų leidybos ir pareigūnų skyrimo procesus, nes vis aštriau iškyla klausimas, ar dabartinis Seimas dar pajėgus nuveikti ką nors prasmingo?