V.Vitkauskas: „Vilnius neturi priminti dujų kameros“ (video)

Netrukus 54-ąjį gimtadienį švęsiantį alpinistą Lietuvos sostinė ne tiktai priglaudžia po kelionių: šis miestas V.Vitkauską išmokė vieno svarbiausių dalykų jo gyvenime – susikalbėti.

Nesvarbu, su kuo ir kokia kalba bendrautum.

Lrytas.lt videorubrikoje - interviu su keliautoju.

- Lietuvos sostinė – kalnų miestas. Vilnius yra kalvose. Tačiau kartu jis kitoks negu dauguma kalnų miestų. Čia būna karšta vasara, šalta žiema, daugybė žalumos. Džiugina ir istorijos, kultūros įvairovė.

- Yra viena vieta netoli mano namų Markučiuose – Virgiškių slėniai su savo šlaitais, taip pat – aukštutinis Pavilnys. Be galo gražus vaizdas atsiveria į Neries pusę nuo Verkių rūmų. Šiose vietose esu patyręs dieviškų akimirkų.

Tarkim, nuostabu, kai saulėtą rytą Markučių parke prie skardžio, šalia staigaus Vilnios vingio, gali basomis vaikščioti po žydinčius dobilus ir žolę.

Visą tą pilnatvę papildo ant upės akmenų tupinčios antys, kurios dažnai atrodo lyg skulptūros. Kartais net nesuprantu, kad jos gyvos.

Be to, Vilnia – kaip tikra kalnų upė, ji šniokščia ir putoja. Tokios yra Kaukazo, Karpatų upės. Kai turime tokių vietų, nesuprantu, ko žmonės lekia į kitus žemynus. Juk Vilnia – pilna atgaivos, po ją gali braidyti basas, nebijodamas, kad įkąs koks nuodingas gyvis. Svarbiausia – atsiriboti nuo šalia esančio ūžesio, ir viskas tuomet bus gerai.

- Oi ne, pasivaikščiojimai man atrodo laiko švaistymas.

Aš arba sportuoju – bėgioju, arba važiuoju dviračiu. Visada turi būti tikslas.

Šitas vietas atradau keliaudamas su turistų klubu. Be to, gyvendamas Vilniuje nori nenori pažįsti šio miesto veidą.

- Į šį miestą atvažiavau 1975-aisiais, baigęs tuometį Kauno politechnikos institutą. Mokslai sekėsi, tad galėjau pats pasirinkti, kur gauti paskyrimą.

Taigi aš, jaunas elektronikos inžinierius, patekau į tuomet garsią „Žalgirio“ staklių gamyklą. Tai buvo viena moderniausių gamyklų Sovietų Sąjungoje, todėl ten dirbti labai norėjau.

- Kai tik atvažiavau, Vilniaus nespėjau pamatyti.

Geležinkelio stotyje išlipau iš traukinio, įsėdau į 31-uoju numeriu pažymėtą autobusą ir labai ilgai važiavau, kol atsidūriau pačiame Naujosios Vilnios pakraštyje, kur buvo gamykla.

Mane apgyvendino Užkiemių gatvėje buvusiame bendrabutyje. Manau, kad net ne visi Naujosios Vilnios gyventojai žino, kur ta gatvė yra.

Pamatęs gamyklą, likau šokiruotas. Maniau, kad ten ištversiu tik mėnesį, o paskui nešiu kudašių kuo greičiau ir kuo toliau.

- Man, kilusiam iš Viduklės (Raseinių r.), sunkiausia buvo tai, kad čia visi kalbėjo rusiškai.

Kol tvarkiau įdarbinimo dokumentus, teko pabendrauti su daugybe viršininkų. Kai kurie iš jų net neatsakydavo į pasisveikinimą lietuviškai.

Tačiau, kai galiausiai nuėjau pas patį gamyklos vadovą ir pasisveikinau rusiškai, gavau velnių, kad būdamas lietuvis sveikinuosi ne savo gimtąja kalba.

Tai visiškai mane sutrikdė. Bet paskui viskas susitvarkė.

Naujosios Vilnios apskritai nevadinau Vilniumi. Kol patekau į tą, tikrąjį, miestą, susigyvenau su juo, man reikėjo poros metų.

- Tada man, kilusiam iš provincijos ir mokslus baigusiam Kaune, Vilnius atrodė kaip Paryžius. Šiame mieste ir atstumai buvo didesni, ir bokštai aukštesni.

Laikui bėgant aš pripratau prie miesto margumo – tiek žmonių, tiek kultūrų. Vilnius išmokė, kad nesvarbu, kokia kalba kalbi, svarbu, kad susikalbi.

Tad, nepaisant keistų ir iškreiptų sovietinių laikų, man ir tada, ir dabar didžiausia dovana – bendravimas su žmonėmis.

- Tai – miestas, kur šiuo metu gyvenu ir dirbu, kur yra žmonės, artimi mano sielai. Tai miestas, kuriame, nepabijosiu šito žodžio, aš semiuosi įkvėpimo.

Deja, tai kartu ir vieta, į kurią grįždamas iš gamtos galvoju, kad nuo kalvų leidžiuosi į dujų kamerą.

- Užterštą miestą.

Visas Senamiesčio slėnis skendi rudame smoge. Man labai nepatinka tvyranti chemijos ir teršalų smarvė.

- Šis miestas – nekasdieniškas. Kartą teko nuo skardžio žvelgti į Bolivijos La Paso miestą. Buvo tikrai didingas vaizdas.

Tačiau aš vis vien nemačiau nė vieno miesto, kuris turėtų tiek privalumų, kiek jų turi Vilnius.

Čia – daug gamtos, ne per aukšti kalnai, švarios upės. Man Vilniaus vanduo iš čiaupo skanesnis nei iš daugelio kaimo šulinių.

Be to, čia verda intensyvus kultūrinis gyvenimas. Kartais nespėji ne tik į visus renginius atvykti – sunku net pasirinkti, kur norėtum nueiti.

Šiame mieste labai intensyvus ir dvasinis gyvenimas, kurio nesieju su maldos namais.

Jei jau kalbėtume apie bažnyčias, dažniausiai užsuku į Bernardinų. Bet man neramu, kad tos bažnyčios dvasia gali pradingti. Įdomu, kaip viskas atrodys, kai bažnyčia bus restauruota.

Nesu tikras, kad tada ten eis tie patys žmonės ir apims tokie jausmai, kokie apima dabar.

- Negaliu sakyti „noriu“, kadangi daugybė dalykų nuo manęs nepriklauso. Galiu sakyti, tik kokio Vilniaus norėčiau sau ir savo vaikams.

Pirmiausia šis miestas turėtų būti ne toks užterštas, kad nesijaustum kaip dujų kameroje, kur dvokia visi teršalai. Taip pat reikia saugoti mūsų istorijos ir gamtos paveldą.

Nesuprantu, kaip žmonės gali griauti tai, ką sukūrė ne jie. Nedaug kur mačiau, kad taip negailestingai būtų švaistomas gamtos ir kultūros paveldas.

Pažiūrėkit – visur ekskavatoriai kasasi po nuostabius kalnelius, dygsta menkaverčiai pastatai.

Net ąžuolai, kurie gyvena tūkstančius metų, nebeatlaiko užteršto Vilniaus oro. Pavyzdžiui, Markučiuose pilna leisgyvių ir negyvų medžių.

- Apsipirkti man nepatinka.

Perku tik tada, kai ko nors išties reikia.

Net nepamenu, kada paskutinį kartą stūmiau iki viršaus prekių prikrautą vežimėlį. Renkuosi artimiausias parduotuves.

- Vilnius neatsiejamas nuo didžiųjų mano kelionių.

Čia gyvendamas iš paprasto kalnų keliautojo tapau alpinistu ir iš čia važiavau į visas aukštąsias viršūnes. Todėl šis miestas man labai svarbus.

Iš Vilniaus su Lietuvos vėliava leidausi į aukščiausias visų žemynų viršukalnes.

Šis miestas davė man dar vieną relikvinę vėliavą, kuri kažkada plevėsavo ant Gedimino pilies kalno. Jeigu būčiau gyvenęs kitur, jos neturėčiau.

Be to, į šį miestą visada grįžtu pailsėti.

- Į Lietuvos gamtą.

- Kad Vilniaus kalneliuose visada visi jaustųsi gerai. Nesvarbu, ar artimi žmonės, ar visai nepažįstami. Ir ne tik kalneliuose – ir gatvėse, ir svarbiausia – savo namuose.