Lietuves motinas žavi Amerikos galimybės ir tolerancija

„Kuo daugiau žmogus yra pakeitęs šalių ar kontinentų, tuo jis mąsto plačiau”, — filosofiškai į vaikų auginimo emigracijoje problemas žvelgia viename Čikagos priemiesčių su šeima įsikūrusi Raimonda Markevičienė.

Tiek ši trečio vaiko besilaukianti ir dar studijuoti spėjanti mama, tiek netoliese gyvenanti jos draugė finansininkė Austėja Kubilienė, lrytas.lt paprašytos palyginti motinystės patirtis skirtingose šalyse, vienareikšmiškai tvirtino, jog dėl platesninų horizontų ir finansinės padėties jos pasirinko naująją lietuviukų kartą auginti Amerikoje.

30-metė A. Kubilienė prieš pusmetį susilaukė antrojo vaiko — sūnaus Vygaudo. Ji taip pat turi devynmetę dukrą Ignetą, kuri yra gimusi Lietuvoje. 34-erių R. Markevičienė pirmagimio Rapolo, kuriam dabar jau 14 metų, susilaukė taip pat Lietuvoje. Dešimties mėnesių Balys gimė jau Amerikoje, o rugpjūtį moteris turėtų susilaukti dar vienos atžalos.

Nors dabar abi lietuvės su savo šeimomis gyvena vaizdinguose Čikagos priemiesčiuose nuosavuose namuose, tačiau materialinė gerovė joms neatėjo savaime. Pašnekovės neneigė, kad iš pradžių kalbos nemokėjimas ir svetimos šalies sistemos neišmanymas gerokai apkartino gyvenimą. Ypač skaudžiai su tuo susidūrė R. Markevičienė.

Į JAV atvykusi viena su nedideliu sūneliu, prastai mokėdama anglų kalbą, ji dirbo dviejuose darbuose, kad išlaikytų save ir ikimokyklinio amžiaus sūnų: ,,Neturėjau iš ko samdytis auklės, keletą valandų tekdavo palikti vaiką vieną. Netrukus tai pastebėjo kaimynai. Kartą grįžusi namo sūnaus neradau — jį išsivežė socialinės tarnybos darbuotojai”.

Paaiškėjo, kad kaimynai, įtarę, jog namuose vaikas paliktas be priežiūros, pranešė atitinkamoms tarnyboms. Po kurio laiko lietuvei vaikas buvo grąžintas, tačiau pareigūnai pagrasino: ,,Jei dar kartą rasime vaiką be priežiūros, atimsime jį penkeriems metams”.

Toliau dirbdama dviejose darbovietėse R. Markevičienė šiaip taip pasisamdė auklę. Tačiau, matyt, nelabai draugiškai imigrantų atžvilgiu nusiteikę kaimynai moterį apskundė antrą kartą.

„Vienas kaimynų vaikas, sutikęs Rapolą, jam pasiūlė skrundintų bulvyčių, o šis pasiūlymą pasivaišinti priėmė. Iš to išaugo ištisa istorija apie tai, kad aš vaikams neduodu valgyti. Ir vėl socialinių darbuotojų tikrinimai, apklausos. Supratau, kad kovoju su vėjo malūnais ir išsiunčiau sūnų pas jo tėvą į Lietuvą”, — pasakojo tuomet buvusi vieniša mama.

R.Markevičienė pripažino, jog iš pradžių labai pyko ant JAV sistemos: kaimynai skundžia vieni kitus, socialinės tarnybos mėgino atimti sūnų. Tačiau žvelgdama iš laiko perspektyvos moteris sutiko, kad laikiną nesėkmę auginant vaiką Amerikoje lėmė kaip tik tos sistemos neišmanymas: „Dabar manau, kad tai - gera sistema. Žmonėms rūpi, ką veikia jų kaimynų vaikai. Jie labiau prižiūrimi, ne taip, kaip Lietuvoje — kai nuolat kas nors blogo atsitinka namuose vieniems paliktiems vaikams”.

Su drauge sutiko ir A. Kubilienė: „Vos atvykus į Ameriką ištiko šokas — netgi 5-6 metų vaiko negali išleisti į kiemą be priežiūros. Vėliau supratau, kad taip vaikai iš tiesų auga saugesni”.

R.Markevičienė prisiminė įspūdžius iš pastarosios savo kelionės į Vilnių. Važiuodama pro vieną Lazdynuose esančią vidurinę mokyklą ji matė, kaip paaugliai pertraukos metu bėgioja už kampo parūkyti, o greta esanti elektros pastotė atstojo priedangą nuo mokytojų, nes moksleiviams reikėjo išgerti atsineštą degtinės butelį.

„Žinoma, tokie atvejai nėra vien Lietuvos švietimo sistemos problema. Amerikoje vaikai labiau vartoja narkotikus. Blogų vaikų nėra, yra prastas auklėjimas ir nuo šalies tai nepriklauso”, — svarstė JAV šiuo metu gyvenanti moteris.

Moterys pasakojo, kad priešingai vyruaujančiai nuomonei apie „laukinį Amerikos kapitalizmą”, socialinės paramos sistema neturtingiesiems JAV veikia visai gerai: „Jei tuomet būčiau žinojusi savo teises ir išnaudojusi visas galimybes, galbūt viskas būtų susiklostę kitaip. Dabar už nežinojimą sumokėjau brangiai — penkerius metus nemačiau savo vaiko”.

Pasak A.Kubilienės, besilaukiančiai ir turinčiai mažas pajamas mamai Amerikoje iškart suteikiamas nemokamas gydymas. Jei nėščioji sunkiai verčiasi, valstybė jai taip pat skiria paramą maisto talonais. Taip pat ir gimus vaikui: naujagimiui skiriamas nemokamas gydymas, jei motina ir toliau gauna mažas pajamas, valstybė padeda jai įsigyti būtiniausias kūdikio priežiūros priemones, tokias kaip sauskelnės.

Kaip pranašumą auginant vaiką Lietuvoje moterys įvardijo ir tai, kad pagal įstatymus čia darbdavys motinystės atostogų išėjusiai moteriai privalo išsaugoti darbo vietą.

„Kita vertus, moteris privalo turėti ambicijų. Kokia iš manęs bus specialistė, jei aš trejus metus nedirbsiu savo srityje?” — retoriškai klausė R. Markevičienė.

Būsimoji specializuota medicinos sesuo, dirbsianti su žmogui kvėpuoti padedančiais ventiliatoriais, į studijas ir praktiką grįžo praėjus dviems savaitėms po gimdymo — su sūneliu ant rankų.

„JAV iš tiesų niekas neduoda motinystės atostogų ir nemoka pašalpų vos gimus vaikui. Bet kokios ten pašalpos, kuriomis jaunas šeimas „remia” Lietuvos valstybė. Amerikoje tokius pinigus galima užsidirbti per kelias valandas”, — draugei pritarė A. Kubilienė.

R.Markevičienės įsitikinimu, didelę įtaką šeimos su mažais vaikais gyvenimui turi ne tik finansinė padėtis, bet ir visuomenės tolerancija bei pagarba naujai gyvybei:,,Amerikoje viskas sukurta jaunų mamų patogumui. Koledže yra specialūs kambariai, kur galiu pervystyti vaiką ar paruošti pieną. Čia pat pastatyti šaldytuvai tam pienui laikyti. Jeigu vaikas labai netriukšmauja, niekas nedraudžia jį neštis į paskaitas”.

Visur kitur taip pat galima lengvai privažiuoti su automobliais ar vežimėliais. Vaikų pervystymo kambarius ar tam skirtas aikšteles turi visi restoranai ir parduotuvės. Tad mama su vaiku, per daug savęs neapsunkindama, be niekieno pagalbos gali viena pati važiuoti apsipirkti, sutvarkyti kitus reikalus.

Iš esmės skiriasi ir amerikiečių požiūris į vaikus. Ne paslaptis, kad kartais amerikiečiai, leisdami savo vaikams elgtis, kaip šie nori, persistengia, tačiau skatinimo sistema dažnai veikia geriau nei baudimo.

R.Markevičienė pasakojo, kad ją iš pradžių stebino, kaip amerikiečiai bendrauja su jos vaiku. Dar kūdikiui jie sako: „Užaugęs būsi geriausias futbolininkas, geriausias mokslininkas.” Augančiam vaikui sudaromas įspūdis, kad jis gali tapti tuo, kuo norės. Anot moters, pagyvenusi Amerikoje, ji tuo įsitikino pati: ,,Man prireikė pustrečių metų, kol pavyko gauti aukščiausią balą koledže už testus. Tačiau sunkiu darbu pasiekiau, ko norėjau. Lietuvoje chemija man sekėsi labai prastai, maniau, kad šio dalyko niekada gyvenime neprireiks. Dabartinės mano studijos ir darbas susiję vien su chemija”, — juokėsi studijuojanti mama.

Pašnekovės sutiko, kad vaiko priežiūra JAV nėra pigi. Dėl to daug mamų mieliau lieka pačios namuose auginti vaiką, nei samdosi auklę. Kita vertus, A.Kubilienė tame įžvelgė ir sistemos privalumą: tokia situacija rodo, kad vienas tėvas gali uždirbti pakankamai, kad išlaikytų visą šeimą, o mama gali kurį laiką pabūti su vaiku. Pasak pusės metukų vaiką auginančios mamos, Lietuvoje tai sau leisti gali tik iš tiesų turtingos šeimos arba tenka smarkiai susiveržti diržus.

R.Markevičienė priminė, kad jei šeimos, o ypač vienišos mamos finansinė situacija iš tiesų sunki ir ji tiesiog privalo grįžti į darbą, valstybė apmoka arba darželį, arba į namus ateinančią auklę.

Nuo penkerių metų nemažą dalį vaiko auginimo atsakomybės taip pat prisiima valstybė. Tokio amžiaus vaiką jau galima leisti į paruošiamąsias pradinės mokyklos klases. Jaunuosius mokyklinukus pagal gyvenamąją vietą į mokyklą išvežioja autobusai.

„Mano dukrai ryte iki autobuso tereikia paeiti ne daugiau 50 metrų; po to ją nuveža iki pat mokyklos durų. Taip aš žinau, kad mano vaikas saugus — jai nereikia pėščiomis ar miesto autobusais kažin kur keliauti pusę dienos”, — džiaugėsi A. Kubilienė.

Savo vaikams R. Markevičienė kartu su savo vyru Mindaugu Zamalaičiu stengiasi suteikti viską, kas geriausio. Nors mažasis Balys dar nesulaukė nė metų, jo tėvai jau dabar išrinko mokyklą, kurią vaikas lankys, kai paaugs.

Abi kalbintos moterys sutiko, kad Lietuva kol kas nė iš tolo lygintis galimybių gausa: JAV tėvai gali spręsti, ar leisti vaiką į valstybinę, ar privačią mokyklą. Privačių esama pačių įvairiausių — nuo susietų su religinėmis bendruomenėmis iki orientuotų į tam tikrą sritį. R.Markevičienė išrinko privačią mokyklą, orientuotą į tiksliuosius mokslus. Moteriai buvo svarbu, kad vaikas lankytų mokyklą, kurioje yra ir kitokios rasės bei kitokios etninė kilmės vaikų.

Būsimąją Balio mokyklą lanko daug indų ir azijiečių. R.Markevičienė sako daug išmokstanti iš indų kilmės amerikiečių. Pasak jos, atvykę iš didelės, sparčiai besivystančios, bet vis dar skurdžios šalies, indai skiria didelį dėmesį vaikų išsilavinimui.

"Jei lietuviams ar lenkams dažnai užtenka B ar A, tai indai visuomet spaudžia vaikus, kad šie gautų A+”, — susižavėjimo neslėpė lietuvė.

R. Markevičienės manymu, ją žavi tai, kad indai neniekina savo tėvynės. Vienas jos pažįstamas indų kilmės amerikietis spėjo pagyventi ir Indijoje, ir Pietų Afrikoje, ir JAV. Jis su pagarba kalba apie visas šalis, kuriose jam teko gyventi ir vis pasakoja, ko kiekvienoje iš jų išmoko.

Tarsi patvirtindama savo teoriją apie tai, jog gyvendamas skirtingose šalyse žmogus atviriau mąsto, spinduliuojanti energija trečio vaiko besilaukianti R.Markevičienė juokaudama prasitarė: ,,Jei ką, važiuosim gyventi į Keiptauną”.