Kartą šio tinklapio redaktorius Rimvydas savo pirmadieniniuose aptarimuose išsakė mintį: Lietuvos bėda yra ta, kad sovietų skiepytą neapykantą nepakeitė krikščioniškoji artimo meilė. „Mintis verta rimtesnio pasvarstymo“, pamaniau. Bet tuomet, nesvarsčiau. O dabar, Kristaus žodžių, išsakytų savo mokiniams prieš Auką paskatintas, svarstau: kaip čia yra su Kristaus meile Lietuvoje? ar sovietų skiepytą neapykantą žmogui mūsų krašte tikrai nepakeitė artimo meilė? iš ko Lietuvos žmonės pažįsta, kad mes, katalikai, esame Jo mokiniai?
Na, atsakau, akivaizdžiai pažįsta iš to, kad vis dar „einame į bažnyčią“; kad surengiame katalikiškus renginius; kad intelektualiai sklaidomės masinėse informavimo priemonėse; kad dar kažką veikiame. Visa tai – svarbi ir visuomenėje matoma katalikybė. Lyg ir aišku.
Ir štai šiandien ana apžvalgininko mintis lyg bumerangu vis dar primygtinai ir negailestingai „matomus katalikus“ klausia: o ar neapykantą pakeitė meilė?! Pirmiausiai, turiu pripažinti, nors protu anuomet ir sutikau su šia mintimi, į savo širdį jos neįsileidau. Stėbėjausi apžvalgininko iš tituluojamojo „antikrikščionišku“ leidinio skvarbia krikščioniška įžvalga. Stebėjausi ir svarsčiau ketinimą vėl kada rimčiau pasigilinti į šią problemą. O šiandien nebesvarstau, bet visu rimtumu savęs klausiu: kodėl ši apžvalgininko išsakyta akivaizdi tiesa (pirmavimas pasaulyje savižudybių mastu, emigravimo iš darbo rankų ir protų stokojančios Lietuvos, politinio ir „pilietinio“ nusišknekėjimo lygis šios tiesos akivaizdumą, manau, apsčiai įrodo) nebuvo man tuomet akivaizdi? Ir sau atsakau: todėl, kad negaliu, nemoku būti neteisus. Matyt, kaip ir daugelis katalikų „intelektualų“ (gal tik iš kito internetraščio, t.y. iš kitos „kuopelės“) aš negaliu būti neteisus. Aš, katalikas, visada teisus ir visada pasiruošęs pakalbėt apie meilę, pavyzdžiui, artimo ar panašiai. Iš tiesų, man yra akivaizdžios mano tikėjimo tiesos, ir teisus esu „aš“ jas skelbdamas – štai kaip man akivaizdu! Ir man patinka: ir religijos tiesas skelbti, ir pačiam būti teisiu. Ir dangus garantuotas, ir žemėje autoritetas. Neblogai.
Juk gerai, patogu ir naudinga būti „žinovu“, kai Bažnyčios autoritetas vis dar yra didelis. Tų prokatalikiškų kalbų ne tik krikščioniškai demokratiškų, ne tik pilietiškai modernių, ne tik konservatoriškai tradiciškų, bet tvarkingai ir teisingai – už Tėvynę, už Lietuvą, už garbę ir, aišku, už Petrą – apstu. Tik niekas nesikiečia darbų frontuose. Gal tik kita įmonių grupė gaus geresnius (nei iki šiol) kontraktus. Ir gerai - įmonės tikrai kažką konkrečiai pastatys. O „šnoreriai“ (veikėjas, kuris kalba saldžiai ir nepigiai) varys prokatalikiškai pilietiškai toliau. Štai ir aš panašiai „varau“ - teisingai, viską teisingai ir neklaidingai.
Ir, anuomet perskaitęs apžvalgininko mintį, svarsčiau, stebėjausi ir visgi džiaugiausi esąs teisingumo ir „gerųjų“ pusėje (nors tikrai „geriesiems“, prispažinsiu, nesu aš savas): juk artimo meilės deficitą ne aš sukūriau, o sovietai, Lietuvos nedraugai, ir visi „kiti“ priešai.
Tačiau yra „tačiau“. Taip, narcizas yra graži gėlė. Bet aš esu tik žmogus; ir man atsibosta veizėti į neprilygstamąjį savąjį atvaizdą. Tuo labiau, kad imsiu tuoj ir išsisemsiu. Ir gėda bus skaitytojų akivaizdoje išmintingai reikšmingai ir „su pauzėmis“ kartoti tik savo paties atvaizdo sinonimus. Ir man savimeilė įgrįsta, ir norisi meilės iš kitų. Tik tos, kuri nemeluoja, bet aukojasi ir pasilieka. Ir jos nėra.
Teko patirti „brolišką“ bendražygių pavydo „rūpestį“, „švento“ džiaugsmo pilną peilį nugaroje, kontempliatyviąją maldą už mane, „šėtoną“ (na, šiam pasauly visko būna, šiam pasauly bus dar visko). Ir manasis „aš“ sugebėjo išlikti, net teisus, o gal net ir garbingas. Bet ar išliko manasis „aš“ mylinčiu?! Ar pasiliko su „kitais“ aiškintis santykius, kas teisus, o kas ne.
Suprantu dabar, kodėl anuomet to „Lietuvos ryto“ apžvalgininko Rimvydo minties neįsisavinau į širdį. Man buvo gėda pripažinti sau, kad pats, apsiskelbęs kataliku, nesu artimos meilės šaltiniu. Kad artimo meilės deficitas yra ne „kitų“, bet mano problema. Nors nemeilė yra ne „mano“, bet sovietmečio palikimas, ji yra mano tikrovė. Ir iš jo vaduotis įmanoma ne „teisiomis“ kalbomis ir „teisias“ darbais, bet tik Dievo Auką liudijančiu savęs paaukojimu - konkrečiai Dievui ir artimui. Ir, Dievo pavyzdžiu, tikrai mylėti dera visuomet pirmam.
Ir visgi, ar vertai jūs, bičiuliai, ką čia paskaitėte? Ar bent kokį malonumą ar naudą, sugaišę laiko, patyrėte? Bent pabandykime įsivardinti priežastis, kodėl taip yra su mumis, mūsų Lietuvoje. Kai mūsų, lietuvių, aristokratija prasmego kitoje kultūroje, išlikome ‚mes‘ kaip lietuviško kaimo bendruomenė su giliomis tikėjimo šaknis. O kai iš mūsų atėmė tikėjimą, palikome - garbės žodis - gilus lietuviškas kaimas, vis dar viens per kitą lipantis iš nusavinto kolchozinio gardo.
Turime susigrąžinti tikėjimą, kad susigrąžintume Dievo dovanota tikra meile grįsta bendrabūvį, asmens aristokratiškumą, trykštantį vaisingumu ir savigarba. Turime susigrąžinti Kristaus meile išpuoselėtą lietuviškąją savastį. Ne tą maskviškių bukai skiepytą etninę „basąją“ ir „joninę“; bet tą, kuri kylą iš mylinčio Dievo. Iš to atpažins, kad esame Jo vaikai: kai kiekvienam savimi dovanosime Dievo Aukos dovaną. „Ite, missa est“.
Narcizas yra graži gėlė; tačiau laikas, pagaliau, ją išrauti iš savo širdies ir padovanoti ją „kitiems“ artimiems. Kaip mamos pasiaukojančiai myli vaikus, o mes nedviprasmiškai - mamas.
Mielas visus kviečiame registruotis ir dalyvauti Vilniaus universiteto su partneriais rengiamoje „Ad Fontes“ vasaros akademijoje (liturgija, grigališkasis chorlas, teologija, filosofija) Kražiuose rugpjūčio 5-12 dienomis. Daugiau informacijos: www.fsf.vu.lt.