Gyvena tik dėl sergančių vaikų
Ši nedidutė, smulki moteris iškentė tiek gyvenimo smūgių, kad užtektų dešimčiai. „Mano visas gyvenimas, kaip „Santa Barbara“, neišpasakočiau. Jį vis lydi nelaimės. Gyvenu tik dėl vaikų, man jau sunku, aš pati sveikatos nebeturiu“, - sakė B.Pumputienė.
Bronė į Švenčionėlius atvyko prieš dvejus metus iš Vilniaus. Sostinėje su smurtaujančiu, dabar jau mirusiu vyru pragyveno 15 metų ir susilaukė trijų vaikų. Vyriausiajai Adai - 23, Ritai – 22, Danieliui 17.
Skirtis su smurtaujančiu ir girtaujančiu vyru neturėjo jėgų, nes likimas pasiuntė dar vieną smūgį – visą gyvenimą jos tris vaikus lidėsiančią paveldėtą ligą, pasireiškiančią augimo hormono trūkumu.
„Nė dienos be vaistų. Dabar patys jau susileidžiame reikiamą hormoninio preparato kiekį specialiu švirkštu, kuris parodo riekiamą dozę: man - 4, Danieliui - 5“, - demostruodama normos nustatymą švirkšte pasakojo Rita.
Užpuolė dar viena liga
Po vyro mirteis Bronė susirado žmogų, su kuriuo sugyveno dar du sūnus: Aleksandrą ir Vitalijų. Nenoriai kalbėdama apie savo sugyventinį, moteris pasakė tik tiek: „Iš pradžių atrodė vienokio veido, dabar parodė kitą“.
Nesibaigė ir bėdos. Po Aleksandro gimimo moteris susirgo tuberkulioze. „Vienu metu Vilniuje gyvenome viename kambarėlyje net 7 žmonės. Mat sugyventinio dukros buvo prisiglaudusios, pabėgo nuo mamos. Sunkiai pragyvendavome, vaikams meluodavau, kad esu pavalgiusi, kad tik jie būtų sotūs. Gal organizmas nusilpo ir susirgau“, - šluostydama ašaras pasakojo moteris.
Ieškojo gryno oro
Ilgai gulėjusi ligoninėje moteris pasveiko. Bet jai ir jos vaikams reikėjo švaraus ir gryno oro. Sugyventinis su mama išsikėlė gyventi į Švenčionėlius. Kelis kartus su mažaisiais apsilankiusi pas jį moteris pajuto, kad ji ir vaikai čia geriau jaučiasi, nebereikia mažiesiems duoti antibiotikų.
Už NaujojojeVilnioje buvusį savo bendabučio kambarį moteris gavo 20 tūkst. litų, už kuriuos Augustavo kaime esančiame bendrabutyje nusipirko dviejų kambarių butą ir jį suremontavo.
Bet prieš pusantrų metų užšalo namo vamzdžiai - iki šiol bute nėra nei vandens, nei šildymo. „Pradžioje teko šildytis elektra, o vandens prašyti iš netoliese esančios bendrabučio katilinės“, - pasakojo moteris.
Kreipėsi pagalbos į Švenčionių rajono merą Vytautą Vigelį. 2006 metų liepos mėnesį Bronė gavo oficialų raštą: “Paaiškėjo, kad dauguma bendrabučio butų savininkų čia negyvena. Dėl šios priežasties yra didelė vandens užšalimo žiemos metu tikimybė. Techniškai neįmanoma įrengti vandens įvadą į vieną butą, todėl jūsų prašymo patenkinti negalime“.
Meras pažadėjo įrengti kieme vandens kolonėlę. Bet šiandien pažadas vis dar neištęsėtas, Vargstanti moteris pati domėjosi galimybėmis įsivesti vandenį. Pasak jos, šį bendrabučių namą statė moksleiviai, todėl jo tokia netobula vandentiekio sistema.
„Kiti gyventojai kreipėsi į santechniką ir susitvarkė, o aš juk moteris, ką aš išmanau“, - guodėsi Bronė.
Pavogė dujų balionus
Neapsikentusi moteris su mažamečiais išsinuomojo kambarį Švenčionėliuose, pati įsidarbino kiemsarge. Vyresnieji trys vaikai gavo prieglobstį profesinio rengimo centro bendrabutyje Augustave.
Bet kai Bronė su vaikais po šios žiemos sugrįžo į butą, čia neberado dviejų dujų balionų, magnetofono. Dabar valgyti Bronė vaikams verda ant mažos dujinės viryklės, o 5 litrų talpos dujų balioną paskolino draugė.
Bronė pasakoja, kad išgyventi padeda geri žmonės: „Kas vandens duoda, kas leidžia išmaudyti vaikus, išsiskalbti drabužius. Bet visur reikia mokėti. Jau tikriausiai visiems atsibodau, tik niekas to nepasako. Bet ar tai išeitis?“, - nevilties apimta kalbėjo 5 vaikų mama.
Dukros kabinasi į gyvenimą
Pasak jos, visas džiaugsmas – vaikai. Vyresnės dukros, kad ir turinčios negalią, kimba į gyvenimą. Šiuo metu merginoms praktika: Ada susirado darbą Vilniuje, o Rita dirba Pabradėje „Insurgical“ gamykloje. Šioje gamykloje nuo vasario mėsesio dirbo ir Bronė, tačiau sveikata taip pablogėjo, kad gali tekti palikti darbąi.
Gyvena žvakės šviesoje
1100 Lt skolą už elektrą Bronė planuoja per vasarą atiduoti iš dukrų atlyginimų. Dabar šviesą atstoja žvakės. Danielius džiaugiasi, kad deginamos žvakės kambario temperratūrą pakelia net vienu laipsniu. Bronė tiki, kad jeigu Dievas jai siuntė tokius išbandymus, jis turėtų būti ir gailestingas.
Kažkada svajojusi būti balerina, stiuardese, šiandien ji savarankiškai mokosi anglų kalbos, ir sako, kad žmogus, kad ir kas jam nutiktų, turi tobulėti.
Viliasi atgauti žemę Valakampiuose
Dar viena moters viltis – mirusio vyro senelio žemė Valakampiuose, kurios paveldėtojais pripažinti trys jos vaikai. Jau penkerius metus mindanti teismus, moteris sako, kad pradeda suprasti, jog tokioje vietoje žemės ji taip lengvai neatgaus, o gal ir išvis nebeatgaus.