- Estija patyrė ir patiria milžinišką politinį ir ekonominį Rusijos spaudimą dėl perkelto sovietinio kario paminklo. Rusija grasino, kad keis santykių pobūdį ir su kitomis ES, NATO narėmis, tačiau šių organizacijų solidarumas su Estija labai jau nuosaikus. Ar toks abejingumas neatrodo keistai?
- ES ir Rusijos santykiai dar niekada nebuvo tokie blogi. Briuselyje daugelis manė, kad Rusijos ir Lenkijos konfliktas dėl lenkiškos mėsos eksporto į Rusiją jau buvo „dugnas“, t.y. kad ES ir Rusijos santykiai blogėti jau negali. Nes jau šio konflikto padariniai yra tokie, kad baigiasi ES ir Rusijos partnerystės ir bendradarbiavimo susitarimo galiojimo laikas, reikėtų neatidėliojant pradėti derybas dėl naujo susitarimo, o Lenkija ėmė ir vetavo ES ir Rusijos derybas dėl naujojo susitarimo.
Praktikoje tai reiškia, kad Taryba nesuteikė Europos Komisijai (EK) mandato deryboms ir visas procesas yra sustabdytas. Lietuva šiuo atveju parėmė Lenkiją. Deja, iki šiol Lenkijai ir Rusijai, o kartu ES ir Rusijai, niekaip nepavyksta išspręsti šio klausimo. O štai dabar, praėjus vos keliems mėnesiams nuo anos problemos apogėjaus, - nauja problema.
Svarbu pažymėti, kad abi problemas inspiruoja, kursto Rusija, ne ES ar kuri nors jos narė. Taip dar nėra buvę, kad Rusijos Dūmos Užsienio reikalų komiteto pirmininkas (ir ne koks V.Žirinovskis, garsėjantis riebiais pareiškimais, o D.Rogozinas) siūlytų bombarduoti... ES ir NATO narę Estiją, o Maskvos meras J.Lužkovas gegužės 1-osios proga kreiptųsi į verslininkus ir šiaip Rusijos piliečius nepirkti jokių estiškų produktų, nutraukti su estais bet kokį verslą.
Išbandytas metodas, tik anksčiau šis „drausminimo“ metodas buvo pritaikytas Moldovai ir Gruzijai, o dabar štai jau ir Estijai. Taigi ES gauna dar vieną pamoką, kaip kalbėtis su Rusija. Nesmagią ir nemalonią pamoką.
Mokomės: Europos Parlamente (EP) surengta konferencija reikšmingu pavadinimu „Ar Rusija gali būti ES strateginė partnerė?“ Iki šiol nepavargdami aiškinome, kad ES ir Rusija yra strateginės partnerės, o jų partnerystė - ypatinga, nes pagrįsta bendromis vertybėmis. Štai jums ir bendros vertybės... Apibendrinant galima pasakyti: vien per pastarąjį pusmetį Rusija inspiravo konfliktus su Lenkija (mėsos eksportas), Lietuva (naftos tiekimas „Mažeikių naftai“ nutrauktas, kai gamyklą įsigijo lenkų kompanija), Estija (neva dėl Antrajame pasauliniame kare žuvusiųjų kapų ir bronzinio sovietų kareivio paminklo perkėlimo iš miesto centro į kitą vietą), Čekijai ir Lenkijai pagrasinta dėl NATO karinių bazių dislokavimo šių šalių teritorijoje.
Sąrašą galima tęsti, tačiau ir taip aišku, kad Rusija sąmoningai blogina santykius su ES. Galima spėti, kad bus bandoma ES suskaldyti, tokios pastangos pastebimos jau nuo tada, kai ES prisiėmė įsipareigojimą plėstis į Rytus. Taigi bus „gerosios“ senosios ES narės (Italija, Vokietija ir kt.) ir „blogosios“ naujosios narės (Lenkija, Lietuva, Estija, Latvija), dėl kurių neva turi kentėti visa ES. ES tikrai nėra abejinga, tik klausimas, ar ji sugeba kalbėti vienu balsu su trečiosiomis šalimis, ar jai pavyksta veikti koordinuotai ir prireikus apginti savo narių interesus.
- Tai ar ES moka veikti išvien?
- Jei kalbėtume apie ES institucijas, tai jose tikrai yra noro veikti sutartinai. Tai pasakyčiau ir apie EP, ir apie EK. Tik esant vieningiems galima tikėtis apčiuopiamų rezultatų, tačiau nereikia pamiršti, kad ES struktūra - EP, EK ir 27 valstybių nariai, kurie sudaro Europos Tarybą (ET). Būtent čia atsiranda nacionalinių interesų eksponavimas, tų interesų stūmimas. Čia tos vienybės ir nelieka. Panašių tendencijų, tiesa, gerokai mažiau, yra ir EP.
Jau dvejus metus EP kalbame, kad ES reikia bendros energetikos politikos, kad energetinis saugumas turi būti vienas svarbiausių prioritetų, o tai reiškia, kad toji politika ne tik turi būti geriau koordinuojama, bet ir finansuojama iš ES biudžeto. EP iš pradžių būta abejojančių, tačiau bent jau niekas nepasisakė prieš bendrą energetikos politiką. Abejonių ateidavo iš ET, kur susirenka valstybių vadovai, paskirų sričių ministrai.
Jeigu klaustume, ar ES apskritai pajėgi kalbėti vienu balsu, tai sakyčiau, kad dabar ji to dar nesugeba. Ar galima to tikėtis artimiausioje ateityje? Sakyčiau, kad vargu ar tai nutiks, nes nematau, kad įtakingiausiose ES valstybėse vyktų kokia nors reikšminga lyderių ar politinių jėgų kaita. Išimtis yra Prancūzija, kurioje vyksta prezidentų kaita, o Vokietijoje, Italijoje rinkimai neseniai įvykę, Didžiojoje Britanijoje keisis lyderis, tačiau didesnių politinių permainų nenumatoma. Tad Rusija kol kas taiko seną ir išbandytą būdą - kai nesiseka kalbėtis su EK, nepavyksta dialogas su EP, norimi tikslai pasiekiami per dvišalius santykius. Siūlant naftos ar dujų tiekimą, gaunama daug naudingų dalykų, pavyzdžiui, palengvintas vizų režimas, kurio nepavyko suderėti su bendromis ES institucijomis.
Paradoksalu, tačiau priversti ES elgtis protingiau gali tik... Rusija.
- Turime keletą energetinio egoizmo pavyzdžių - dujotiekiai į Vokietiją, Vengriją. Pastarasis - Latvija, kuri pasirašo ketinimus statyti naujus Ignalinos AE reaktorius, o vėliau praneša, kad jau statys savo elektrinę, kuri naudos rusiškas dujas. Tokie pavyzdžiai lyg ir rodo, kad kalbos apie bendrą ES energetikos politiką tėra iliuzija?
- Energetinio egoizmo pavyzdžių ES - nors vežimu vežk. Tačiau tai jau nėra iliuzija, nes tas mūsų nuolatinis kalbėjimas, kai lyg geneliai kalame diena po dienos, kviečiamės į Parlamentą EK atstovus, duoda rezultatų. Juk jau yra priimtas EK dokumentas dėl bendros energetikos politikos, tačiau, kaip minėjau, tam tikra problema yra ET. Joje Lietuva visiškai nepanaudoja savo galimybių, o, tarkime, mūsų kaimynė Lenkija kalba garsiai, elgiasi valstybiškai, savo interesus gina net drastiškomis priemonėmis. Siekdama rezultato, ji priemonių nesirenka. Mes dažniausiai esame linkę patylėti, nutylėti, kad ko nors neįžeistume, o jau ko nors pareikalauti... Iki tokios drąsos dar nepriaugome. O norėtųsi, kad Lietuva elgtųsi kaip visavertė partnerė, kuri žino ne tik savo pareigas, bet ir teises, gali jų reikalauti, kai tai būtina valstybės interesams. Todėl neatmetu ne tik teorinės, bet praktinės galimybės formuoti ES vidaus aljansus, klubus konkrečioms problemoms spręsti. Baltijos šalys, Lenkija, net ir Skandinavijos valstybės galėtų būti tokio energetinio aljanso narės.
Tačiau, kaip suprantu, niekas tokiems dalykams neturi laiko. Lietuvoje visi sulindę į tokią košę, antri metai vyksta tęstiniai skandalai, tad valstybės vadovams kitiems reikalams laiko nebelieka. Gaila ir dėl to, kad Lietuvoje gyvenama tik pagal rinkimų darbotvarkę. Negalime prieš savivaldos rinkimus priimti nepopuliarių sprendimų. Padarinys - neįvestas euras. Kitąmet bus Seimo rinkimai, tad jokių būtinų sprendimų vėl nebus, kad nebūtų pralaimėti šie rinkimai. Dar vėliau prezidento ir EP rinkimai. Kai gyvenama pagal tokią darbotvarkę, tai visas sprendimų tvarkaraštis yra tik populistinis, norint įtikti rinkėjams. Suprantu, kad visi dirbame tam, kad žmonėms būtų gerai, bet negalima priimti sprendimų, žvelgiant tik pusmetį ar metus į priekį. Todėl ir sakau, kad dalyvauti europiniuose reikaluose nerandama laiko, o kad tinkamai tiems reikalams pasiruoštume ir dar juose dalyvautume, reikia turėti ir taktiką, ir strategiją, mesti žmogiškuosius resursus, vykdyti lobizmą. Mes to neturime ir to nedarome.
- Mėgstama pakalbėti apie nepopuliarius sprendimus, bet mažai kas paaiškina, kokie jie turi būti.
- Buvo ir yra aišku, kad jeigu norime įsivesti eurą, tai būtinos finansinės, fiskalinės priemonės. Premjero A.M.Brazausko Vyriausybė viską darė atvirkščiai. Apie tai neseniai kalbėjo ir komisarė Dalia Grybauskaitė, Lietuvos politikams sukėlusi nepasitenkinimą. Jeigu nesiklausoma, apie ką šnekama, tai po to neverta ir rankomis skėsčioti, badyti pirštais į EK, aiškinant, kad ši institucija nemyli Lietuvos. EK tik parengė išvadas, kad Lietuva nepasirengusi įsivesti euro (o ką - netiesa?), bet dirvą tam paruošėme mes patys. Tačiau euras - tik vienas klausimas, o ES panašaus pobūdžio reikalų yra daug daugiau. Norint gerai atrodyti, garsiai kalbėti ir gauti tai, ko norime, reikia mesti pajėgas, koncentruotis ir dirbti.
- Kaip susikoncentruoti, kad ES numatyta finansinė parama 2007-2013 metų laikotarpiui - 36 milijardai litų - nenuplauktų pro šalį, o apie tokią nemalonią galimybę užsiminė D.Grybauskaitė? Ir kodėl tos koncentracijos metai po metų vis stinga?
- Niekaip nenorime sau to pripažinti, bet silpniausia mūsų vieta - administraciniai gebėjimai. Šnekame apie ES finansinės paramos administravimą, viso šio darbo koordinatorius - finansų ministras. Jei lėšos kurio nors laikotarpio pabaigoje nepanaudojamos, tai reiškia, kad sistema neveikia. Pernai apsilankiau 18 šalies savivaldybių, kalbėjau su ekspertais. Išvada paprasta: siauriausia vieta yra žmonės, kurie dirba agentūrose, priima paraiškas paramai gauti ir atlieka jų vertinimą. Žmonės ten dirba jauni (tai, ginkdieve, ne trūkumas), tad, bijodami padaryti klaidų, jie elgiasi labai atsargiai. Jei vertinimas trunka pusmetį ar metus, tad galima spėti, kas tiems projektams nutinka. Kinta kainos, projekto vykdytojams pradeda stigti lėšų, o jokio rezervo tokiems atvejams nenumatyta, tad projektas vilkinamas, lėšos laiku nepanaudojamos.
Kita blogybė - per daug centralizuota sistema, nes viską daro agentūros Vilniuje. Jos tomis paraiškomis yra užspringusios, nesugeba jų suvirškinti. Jau dvejus metus kalbama, kad bent dalį ES lėšų reikia atiduoti skirstyti regionams, apskritims, merams. Tai sutaupytų lėšų, kurios skiriamos vertinimams, ir laiko.
Abejotinas dalykas - prioritetai, kuriuos esame nustatę, nes jeigu esame priversti konstatuoti, kad užimtumui didinti tebuvo panaudota 10 proc. lėšų, tai reiškia, kad tai ne ta sritis, kuriai reikia daugiausia pinigų. Verslui skatinti panaudota apie 11 proc., aplinkosaugos projektuose apskritai neatsiranda norinčių dalyvauti. Tačiau nei Vyriausybė, nei Seimas atsakomybės iš pareigūno, kuris už tai atsakingas, nereikalauja. Ir padėties neišgelbės idėja, kaip siūlė finansų ministras, kad reikia steigti dar vieną instituciją prie Finansų ministerijos, kuri kontroliuotų jau esamas.
Priminsiu, kad taisyklės gauti struktūrinę paramą yra vienokios Švedijoje, o visai kitokios Lietuvoje. Pas mus kitokios, nes patys susigalvojame papildomų reikalavimų. Tarkime, Lietuvoje reikia gauti pažymas iš Vidaus reikalų ministerijos, kad žmogus nėra teistas. Informacinėse visuomenėse tokie dalykai būtų sužinomi tik prisėdus prie kompiuterio, o pas mus reikia lakstyti su pažymomis.
- Yra saujelė Lietuvos europarlamentarų, turime eurokomisarę, retsykiais girdime jūsų kritines pastabas, bet susidaro įspūdis, kad vietinė valdžia nelabai į tas pastabas iš Briuselio ar Strasbūro įsiklauso?
- Tai jau priklauso nuo valdžios požiūrio - ji gali nieko negirdėti ar net neklausyti. Dažniausiai taip ir vyksta - apsiribojama artimiausių patarėjų nuomone. Tačiau postmoderni visuomenė iš valdžios tikisi visai kitokio bendravimo - tikisi, kad bus išgirsta, kad bus kalbamasi su interesų grupėmis ne tik jų metiniuose suvažiavimuose. O kai galvoji tik apie būsimus rinkimus ar kaip išsilaikyti mažumos Vyriausybei, tai kalbėtis su kitais kaip lygus su lygiu yra sunku.
Kai konkrečiai neklausoma mūsų, europarlamentarų, neįsižeidžiu, tačiau gaila, nes matau, kaip veikia kitos valstybės. Tai daro pozityviai, tikslingai, konstruktyviai. Skirtingai nei Lietuva. Jei tai būtų kita šalis, pagalvotum, kad jei taip nori, tebūnie, mums daugiau liks. Bet man blogai, kai tokie dalykai vyksta mano valstybėje. Kaip turime jaustis, kai EP per svarstymus mūsų klausia - kokia vienu ar kitu klausimu jūsų Vyriausybės pozicija? O jos paprasčiausiai nėra.
- Nesinori per daug gąsdinti vis stiprėjančiu Rusijos agresyvumu, tačiau kiek jis stipriai gali išjudinti ES rūmą?
- Nematau rimtesnių požymių, kurie išklibintų tą rūmą. Tačiau nerimą kelia ant ES Rusijos užmestas tinklas. Kalbu apie žemėlapį, kuriame matyti, iš kur, kaip tiekiama nafta ir dujos Europai. Kai įvertini šiuos dalykus, tai vaizdas susidaro gana gąsdinantis.