Neseniai Londono šv. Pauliaus katedroje pasibaigė paroda, pavadinta „Vergų Britanija: XXI amžiaus prekyba žmonių gyvenimais”. Po Karen Robinson darytomis fotografijomis - lietuviški vardai: Eglė, Jūratė, Dovilė, Jovita. Tai - bene pirmas kartas, kai užsienio internetinės spaudos puslapiuose matydama vienas po kito minimų lietuviškų vardų virtinę, norėjau, kad ji kuo greičiau baigtųsi.
Užsienietės Anglijos viešnamiuose
Ironiška, kad ES priklausančių skirtingų valstybių moterų gyvenimai taip smarkiai skiriasi. Jei seniau 85 proc. D. Britanijos viešnamių darbuotojų buvo britės, tai dabar tokį pat kiekį sekso vergių sudaro užsienietės.
Tačiau ne tai blogiausia. Kadangi prostitucija Anglijoje legali, galima įvairiai vertinti ir iš skirtingų pozicijų aptarinėti, kodėl britės liaujasi pardavinėjusios savo kūną, o jas pakeičia užsienietės. Demokratinėje valstybėje visa, kad vyksta pagal įstatymus, privalo būti gerbiama ir šių įstatymų laikomasi. Lygiai kaip ir elgtis su savo kūnu normalios šalies pilietis turi teisę kaip tinkamas, jei tik savo elgesiu nekenkia kitiems.
Bet blogai yra tai, kad didžioji dalis lietuvių sekso vergiją Jungtinėje Karalystėje pasirenka ne savo noru. Pasak neseniai Hullo universiteto mokslininkų atlikto tyrimo, į Didžiąją Britaniją sugrįžo vergija. Žmonių išnaudojimas Jungtinėje Karalystėje mažai kuo skiriasi nuo XVIII amžiaus vergovės.
Aukos ir budeliai
Po K. Robinson nuotraukomis – trumpos, bet vaizdingos žiauriai apgautų ir išnaudotų lietuvių istorijos.
Vienos jų atvyko į Angliją ar Airiją pačios, ieškodamos geresnio gyvenimo, tačiau daugeliu atveju iš provincijos kilusios, sunkiai besivertusios moterys ir merginos buvo išviliotos į užsienį.
Didžioji dauguma jų tikėjosi užsidirbti vieną kitą svarą, pagaliau (pirmą kartą gyvenime) atidėti šiek tiek pinigų santaupoms. Žinoma, ne pardavinėdamos savo kūną. Moterys pakliuvo ant sukčių užmesto kabliuko viliojamos pažadais apie darbus užsienio viešbučiuose, gamyklose ar gundomos gerai apmokamais užsieniečių vaikų auklių darbais.
Neretai apgautos moterys namuose pačios paliko vaikus jų seneliams, kad užsidirbtų dažnai net ne papildomų, bet būtinų pajamų normaliai egzistencijai.
Pardavė vaikystės draugė
Vos atvežtos į Didžiąją Britaniją, Airiją (kartais - Vokietiją bei kitas ES šalis) lietuvės be ceremonijų parduodamos, paprastai nė nesivaržant jų akyse sumokėti pinigus. Kiekviena šių istorijų savita, tačiau daugelis motyvų – kartojasi. Perskaitė skelbimą laikraštyje, susigundė pažįstamų pasiūlymais, pasitikėjo draugais.
Pavyzdžiui, trisdešimtmetę Jovitą moterų pirkliui turkui pardavė jos vaikystės draugė. 23 metų Eglė per ketverius metus buvo parduota penkis kartus. Pirkliai merginą vežiojo po skirtingus miestus Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje, Olandijoje ir Čekijoje. Galiausiai jai pavyko pasprukti, kai suteneris merginą nuvežė į kliniką pasitikrinti nuo venerinių ligų.
Skurdas ir nežinojimas
Viena į Lietuvą iš JAV persikrausčiusi gyventi lietuvė, paklausta, ką veikia, ciniškai atrėžė: ,,Šiaip nieko. Bet savaitgaliais važiuoju į kaimą pasižiūrėti, kaip pijokai geria”. Sako, tokių orgijų JAV niekuomet nemačiusi, nors jaunystėje jai teko gyventi ir hipių bendruomenėse, taigi, šventa nebuvo.
Nenuostabu, kad kilusi iš tokios kaimo bendruomenės mergina yra lengvas jaukas sukčiams. Dažnai jų Kaunas ar Vilnius atrodo kaip užsienis, tad galima tik įsivaizduoti, kaip paprasta jas įtikinti, kad užsienyje pinigai auga ant medžių ir kad per keletą mėnesių užsidirbs metų ar dvejų pragyvenimui net tik sau, bet ir visai šeimai.
Pameluotos istorijos
Drįstu teigti, kad užsienyje, ypač JAV, tebėra visa armija lietuvių, kurie (ne iš blogos valios) vos suduria galą su galu arba gyvena labai kukliai, tačiau savo artimiesiems meluoja, kad dirba pas ,,nuostabų viršininką”, vairuoja krovininį automobilį ir uždirba vos ne milijonus. Vietoje nuomojamo buto prastame rajone nusifotografuojama prie svetimos vilos. Vietoje nuosavo seno automobilio puikia iliustracija nuotraukoje tampa pažįstamo (ar nepažįstamo) ,,Lexus”.
Toks melas prisideda prie to, kad vis dar tebėra gajus mitas apie garantuotą sėkmę užsienyje. Tokiomis istorijomis maitinamos merginos, kurios perskaito skelbimą laikraštyje (sukčių įdėti skelbimai į pagrindinius Lietuvos laikraščius taip pat eksponuojami minėtoje parodoje) ar patiki pažįstamo pasakojimais vien todėl, kad visa jų aplinka pulsuote pulsuoja istorijomis apie užsienyje prasigyvenusius tautiečius.
Jokiu būdu negalima tvirtinti, kad tokių nėra; yra, ir dar kaip. Tačiau istorijos apie turtus už Lietuvos ribų susikrovusius lietuvaičius vis dar skaičiumi pralenkia istorijas apie apgautus, nusivylusius ar neradusius to, ko ieškojo, tautiečius. Taigi nenuostabu, kad mergina iš kaimo vis dar patikliai sėdasi į pažįstamo automobilį, kuris nieko nenutuokiančią auką išveža į Didžiąją Britaniją ar kitą šalį ne kloti prabangių viešbučių lovų už didelius pinigus, bet tose lovose miegoti su bordelių klientais už valgį ir gėrimą.
Amerikoje lietuvių prostitučių nėra?
Mažai tenka išgirsti apie parduotas lietuves Amerikoje. Nežinia, at taip yra dėl to, kad lietuviams vis dar reikia vizų, norint patektį į šią emigrantų Meką, ar dėl to, kad kelionė kainuoja brangiau, o gal todėl, kad JAV teisėsaugos institucijų darbuotojai akylesni, o žmonės labiau linkę pasitikėti viešosios tvarkos sergėtojais?
Tačiau jei situacija Lietuvoje nesikeis ir XXI a. vergija tęsis, gali būti, kad prognozuojamas bevizis Lietuvos režimas su JAV atneš daugiau žalos, nei naudos. Galbūt ir taip nelengvai gyvenančias Lietuvos moteris vietiniai nusikaltėliai drauge su užsienio partneriais, ims vežti į nelegalius JAV viešnamius.