Virš parduotuvės durų šviečia iškaba su lietuviška pavarde „Romeika Commando und Security“.
Šeimos verslą plėtojantys lietuviai turėjo įveikti ne tik nerimą, ar pakaks šiam užmojui pinigų, bet ir prieš karinę atributiką nusiteikusių kai kurių vietinių atakas.
Nemalonaus turinio plakatus nuo parduotuvės vitrinų verslininkai nuplėšė, o protesto akcijas rengusius aplinkinius įtikino, kad su naciais jie, lietuviai, neturi nieko bendra, ir kelerius metus džiaugiasi įgiję nuolatinių klientų.
Ant lentynų – kariški apdarai
Romeikų parduotuvėje – dvi salės. Ant kabyklų – striukės ir kelnės, margintos maskuojamosiomis dėmėmis, ant lentynų – taip pat puoštos rankinės, marškinėliai, kepurės. Iš viso – 300 pavadinimų prekės. Atskira salė skirta avalynei.
Kariški, stambia pakulne, pusę blauzdų siekiantys auliniai – bene didžiausias lietuvių prekybininkų pasididžiavimas, mat šitokius avi Amerikos karininkai.
Batus lietuvių parduotuvėje galima įsigyti sumokėjus nuo 30 iki beveik 200 eurų (nuo 104 iki 690 litų).
„Mūsų klientai įvairūs. Dalis patvarius drabužius perka ruošdamiesi į medžioklę ar žvejybą. Bet ne mažiau užsuka ieškodami madingų drabužių ar avalynės.
Vokietijoje, kaip ir visame pasaulyje, populiaru puoštis kariškais apdarais. Tokiais vilkėjo netgi popžvaigždė Madonna“, – aiškino D.Romeikienė.
„Šios prekės iš esmės yra amžinos. Jos nei suges, nei taps nebemadingos“, – verslo sėkmės paslaptį atskleidė šeimininkas, Vokietijoje gyvenantis 16 metų.
Šeimos butas virto sandėliu
Prekybos verslą D. ir V.Romeikos pradėjo prieš kelerius metus siekdami papildomai pelnytis pinigų. Iš pradžių informacines technologijas perpratęs vyras sukūrė interneto tinklalapį. Ėmę internetu pardavinėti kariško stiliaus batus, ilgainiui asortimentą išplėtė iki drabužių ir aksesuarų.
„Vytas priimdavo užsakymus, o aš su vaikais bėgdavau į pašto skyrių išsiųsti prekių“, – pasakojo D.Romeikienė.
Interneto svetainė veikia ir iki šiol, tačiau vis gausėjant prekių jų namuose Gros Gerau mieste netoli Frankfurto, nebeliko laisvos vietos ir butas tapo kone sandėliu.
„Tapo akivaizdu, jog reikia nuomotis patalpas ir nuo internetinės prekybos pereiti prie realios parduotuvės“, – sprendimą plėsti verslą paaiškino V.Romeika.
Pirmąją parduotuvę lietuviai atidarė mieste, kuriame gyveno ir gyvena iki šiol – Gros Gerau.
Tačiau ilgainiui pusšimčio kvadratinių metrų patalpos tapo per mažos. Sutuoktiniai po dvejų metų išsinuomojo erdvesnes patalpas Frankfurte.
Dabar jųdviejų parduotuvė užima 300 kvadratinių metrų.
Tarp klientų – benamiai
Prie prekystalio dažniausiai sukasi moteris. Vytautas ją pavaduoja antrą dienos pusę arba per poilsio dienas.
„Kai pradėjau dirbti parduotuvėje, apie kariškus drabužius nežinojau nieko. Kai pirmąkart pamačiau tokius rūbus, pamaniau: „Kas gali juos pirkti?“ Pasirodo, gali. Ilgainiui jie man pačiai pradėjo patikti“, – pasakojo D.Romeikienė.
Daug ko prie prekystalio stojusią lietuvę išmokė patys klientai – pakuždėdavo drabužių modelių numerius, paaiškindavo, kokie batų apkaustai geriausi.
„Kai atidarėme pirmą parduotuvę, nežinojome, kad greta įsikūrusi benamių prieglauda. Jie tapo pirmaisiais mūsų klientais. Pagal vietos įstatymus, benamiai gauna prekių čekius, kuriuos gali išleisti bet kurioje parduotuvėje.
Būdavo keista, kad dirbantys žmonės ne visada išgali įsigyti batus, kainuojančius 70 eurų (apie 242 litus), o benamis ištiesia čekį ir nusiperka“, – sakė V.Romeika.
Svetur slėpėsi nuo armijos
Į Vokietiją V.Romeika išvyko būdamas aštuoniolikos. Tada Lietuva siekė Nepriklausomybės ir baigusiam vidurinę mokyklą vaikinui grėsė tarnyba sovietų armijoje.
Norėdamas to išvengti, V.Romeika 1991-aisiais išsirengė į pažintinę kelionę autobusu. Į ekskursijų autobusą jis sėdo žinodamas, kad į Lietuvą nebegrįš.
Pakeliui į Vokietiją paaiškėjo, kad šitokį kelionės tikslą turėjo ne vienas jaunas vyras.
Kelių lietuvių grupė svetimoje šalyje kreipėsi į policiją – pasiprašė prieglobsčio.
Taip V.Romeika atsidūrė pabėgėlių stovykloje netoli Frankfurto. Joje lietuvis glaudėsi apie pusantrų metų.
Įsidarbino agentūroje „Reuters“
Kai atsisveikino su laikinu prieglobsčiu, V.Romeika susirado darbą kompiuterių bendrovėje.
„Buvau berniukas pasiuntinukas“, – šypsodamasis apie savo darbo Vokietijoje pradžią kalbėjo V.Romeika.
Kuo geriau kalbėjo vokiškai, tuo lietuvis užėmė aukštesnes pareigas įmonėje.
Jis surinkdavo, įjungdavo kompiuterius, diegdavo programas. Ilgainiui tapo sandėlio vedėju.
Kartu V.Romeika studijavo ir Darmštato aukštojoje mokykloje vadybą.
Po dešimtmečio kompiuterių bendrovė buvo parduota. Pasikeitus vadovams, V.Romeika išėjo iš įmonės.
Patyrusį darbuotoją noriai sutiko agentūros „Reuters“ vadovai. V.Romeika tapo rinkos duomenų administratoriumi.
1997-aisiais, kai Vytautas dar dirbo kompiuterių įmonėje, į Vokietiją atvyko Diana.
Per atostogas – į Lietuvą
Savo verslo reikalus V.Romeika derina su darbu agentūroje „Reuters“. Vyras į parduotuvę atskuba antrą dienos pusę – tvarko dokumentus, prie prekystalio pakeičia žmoną.
„Bendros atostogos nėra dažnos. Tačiau ištaikome progą – kartais šventes pratęsiame vieną dieną, uždarome parduotuvę ir skrendame į Lietuvą“, – paaiškino V.Romeika.
Drauge su tėvais į gimtinę išsiruošia ir jųdviejų atžalos – šešiametis Ricardo Vytautas ir ketverių Saironas Mindaugas.