Pagal tradiciją šią dieną paskelbiamas metų žiniasklaidos laisvės raportas, kuriame viso pasaulio ir atskirų regionų šalys įvertinamos pagal kelis laisvę nusakančius parametrus – teisinę aplinką, politinę atmosferą ir ekonominio žiniasklaidos savarankiškumo galimybes.
2007 metų raportas liko Lietuvoje beveik nepastebėtas. Priežastis, matyt, banali – mūsų šalies vertinimas iš esmės nepasikeitė: žiniasklaida Lietuvoje laikoma laisva, kartu su Čekija užimame garbingą 29 vietą ilgame 195 šalių bei teritorijų sąraše.
Vis dėlto manau, kad reikėtų kai ką pakomentuoti ir pasvarstyti.
Pirmiausia pasidžiaukime ir paraginkime tai padaryti ir savo kolegas – esame geresni už visas keturias savo kaimynes. Tiesa, Latviją šia prasme “nugalėjome” nežymiai, tačiau vis tiek tai nemažina Lietuvos pasiekimų.
Lenkijos situacija kur kas prastesnė, o Rusija su Baltarusija – lentelės apačioje. Abi rytų kaimynės – nelaisvos žiniasklaidos valstybės (daugiau įdomios medžiagos galima rasti apsilankius www.freedomhouse.org tinklapyje).
Lietuva atrodo dar geriau, atskirai pažvelgus į pokomunistinės Vidurio Europos šalis, Balkanus ir buvusią SSRS. Šioje kategorijoje mus lenkia tik Estija, o su čekais, kaip sakiau, esame toje pačioje pozicijoje. Europos Sąjungos sąraše esame geri vidutiniokai, be to, lenkiame tokias šalis kaip Austrija ir Prancūzija. Apskritai raportas lyg ir nenustebino – laisviausia pasaulio vieta tebėra Vakarų Europa.
Tačiau verta pamatyti ir keletą pikantiškų smulkmenų. Nepaisant Bulgarijos bei Rumunijos priėmimo į ES, šios šalys tebėra tik iš dalies laisvos. Pats faktas, kad Europos Sąjungoje atsiranda per trisdešimt milijonų žmonių, gyvenančių žiniasklaidos nevisiškos laisvės sąlygomis, gali pakirsti ES kaip laisvės oazės prestižą.
Raporto autoriai konstatuoja, kad prieš du dešimtmečius pradėta glorifikuoti Europa – vientisa ir laisva, - jau tikrai nebe vientisa ir nebe laisva.
Balkanų regionas – tik iš dalies laisvas. Dabartinės ES rytinė siena tampa vis aiškesnė siena tarp laisvo ir nebelaisvo pasaulio. Iš dvylikos NVS valstybių vos dvi – Ukraina ir Gruzija – priskirtinos iš dalies laisvoms. Visos kitos - totaliai nelaisvos.
Prieš kelerius metus dar buvo bandoma sakyti, jog tai tik laikini demokratijos augimo nesklandumai, šiandien gi neabejojama, kad nauja “geležinė uždanga” jau formuojasi. Žiniasklaidos laisvės silpnėjimas neišvengiamai kelia grėsmę politinėms laisvėms, o tai jau ir visam demokratijos procesui.
Europos kaimystės politikos kūrėjams netrukus teks konstatuoti, kad ES vis labiau supa režimai, nuo kurių gali tekti gintis ir fizinėmis sienomis.
Blogiausia tai, kad Vakarų pasaulis neturi instrumentų kaip nors pakeisti pastarųjų metų tendencijas. Atrodo, teks permąstyti net kelias strategines pasaulio raidos koncepcijas.
Pirmoji – netiesa, kad po SSSR žlugimo istorija baigiasi, įsigali liberali demokratija, vien todėl, kad ji naudingiausia žmonijos raidai. Demokratija dideliai pasaulio daliai visai nenaudinga, o žiniasklaidos laisvė - juo labiau.
Antra – netiesa, kad internetas ir kiti globalūs informacijos tinklai tiesiog privers žiniasklaidą būti be sienų, vadinasi, laisva. Internetinių prieigų kiekio didėjimas visiškai nereiškia žiniasklaidos laisvėjimo, o internetas iš informacijos šaltinio virsta informacijos šiukšlynu.
Komunikacijos teorija sako, kad žiniasklaida atlieka trejopą misiją. Ji yra informacijos šaltinis, diskusijų forumas ir vadinamasis “sarginis šuo”. Visų trijų misijų laisvė išmatuojama. Rašant šį tekstą mano informacinius šaltinius ribojo tik kompiuterio techninės galimybės ir laikas.
Diskusijoms atvira viskas, ką rašome, abejonių taip pat nekyla – skaitykite komentarus. Tačiau tikro sarginio šuns misija ne skalyti kiaurą parą aplojant visus, netgi saviškius, o saugoti. Saugoti tai, ką vadiname vertybėmis su visa pagarba šeimininkui. Šioje sferoje ir pas mus ne viskas tvarkoje, tad iki aukštesnių pozicijų dar reikia pasitempti.