Šiandien ši teologija labiau plėtojama kaip disidentinis Katalikų bažnyčioje judėjimas, bet tebėra iššūkis Vatikanui.
Suprantama, kad Jonui Pauliui II, gyvenusiam socialistinio lagerio valstybėje, aktyviam ir bekompromisiam kovotojui prieš sovietinį režimą ir komunistines ideologijas, išlaisvinimo teologija pasirodė pernelyg kairuoliška ir pavojinga.
Lietuvoje, patyrusioje komunistinį totalitarinį režimą, popiežiaus pozicija taip pat buvo priimtina ir savaime suprantama. Bent jau nereflektuojama. Lietuvos televizinėse ir radijo laidose po Jono Pauliaus mirties, šis klausimas nuolat buvo apeinamas, didžiausią dėmesį skiriant jo konservatyvumo kritikų kritikavimui ir nuopelnų, griaunant sovietinę imperiją, aukštinimui.
Konservatyvumas Lietuvoje dažniausiai suvokiamas kaip draudimas naudoti kontraceptines priemones, įteisinti abortus, homoseksualų santuokas bei priešinimasis moterų kunigystei.
Materialine gerove nesiskundžiančioms išsivysčiusioms valstybėms išlaisvinimo teologija nėra aktuali, nes čia didesnį rūpestį kelia kai kurie suvaržymai, sukeliantys įvairių gyvenimiškų nepatogumų. Tačiau abortų, kontracepcijos klausimai Lotynų Amerikoje keliami ne iš persisotinimo gyvenimu, bet dėl neišbrendamo skurdo ir AIDS epidemijos.
Lotynų Amerikoje konservatyvumo sąvoka, matyt, būtų šiek tiek platesnė. Bet grįžkime prie išsilaisvinimo teologijos.
Šiandien Brazilijoje veikia apie 80 tūkst. pamatinių eklezinių bendruomenių (PEB) ir apie milijoną Biblijos būrelių, į kuriuos pasauliečiai reguliariai renkasi bei atlieka sekmadieninę Švento Rašto liturgiją, padeda vieni kitiems ruošti vaikus krikštui, aiškinasi Šventą Raštą, kaip jį galima susieti su kasdienybe, ypač su pačių vargingiausių, išnaudojamųjų ir pažemintųjų padėtimi.
Šios diskusijos dažnai vedė prie aktyvių veiksmų, susijusių su darbo santykiais, socialinėmis problemomis, žemės klausimu, todėl dažnai į jas buvo žiūrima kaip į galimo socialinio pokyčio šaltinį.
Tačiau išlaisvinimo teologai, vyskupai, aktyviai palaikantys ar pritariantys šiai teologijai, kunigai ir seselės, buriantys varguomenę į tokius būrelius ir skatinančius aktyvų socialinį veikimą, jau daugiau kaip 25 metus jaučia tai didesnį, tai mažesnį Vatikano spaudimą.
Teologams uždraudžiama užsiimti teologija, vyskupai keičiami konservatyvesniais, kuriuos JAV sociologė madelaine Cousinau, tyrinėjanti Lotynų Amerikos pamatines bendruomenes, apibrėžia kaip „vyskupus, kurie palaiko hierarchinės struktūros autoritetą, kritikuoja pamatines bendruomenes, smerkia ar išvaro kunigus ir seseles, buriančius varginguosius į pamatines bendruomenes ar socialinius judėjimus, ir skatina katalikų charizmatų, fokoliarų bei kitus ne-aktyvistinius religinius judėjimus“.
Išlaisvinimo teologijos šalininkai turi ir savo kankinių. Tai – arkivyskupąasÓscaras Arnulfas Romero iš Salvadoro, nužudytas 1980 metais, kai laikė šv.Mišias, vienuolę Dorothy Mae Stang, sušaudytą Brazilijoje 2005 metais.
Monsinjoras O.A.Romero buvo neprievartinės išlaisvinimo teologijos šalininkas, priešinęsis žmogaus teisių pažeidimams, užjautęs varguomenę ir pilietinio karo El Salvadore aukas. Jo žodžiai „Bažnyčia išduotų savo meilę Dievui ir savo ištikimybę Evangelijai, jeigu nustotų būti balsu tų, kurie neturi balso“ geriausiai nusako išlaisvinimo teologijos siekį – kalbėti už tuos, kurie yra nutildyti įvairių prievartingai veikiančių galios struktūrų, išnaudojami ir prispausti.
Ne tik kalbėti, bet ir skatinti veikti, kad oligarchinės sistemos, diktatūros, ekonominės sistemos, nuskurdinančios ir marginalizuojančios didžiąją dalį visuomenės, pasikeistų. Biblijos grupelėse skaitoma Biblija aktualinama, kritikuojant valstybines pensijų mažinimo politikas, darbininkų teisių apribojimus, saujelės oligarchų savanaudiškus ir savavališkus sprendimus ir nepaisymą elementariausių žmogaus teisių, liberalią ekonomikos politiką ir privatizaciją. PEB telkiasi ir aktyviems socialiniams veiksmams.
Jonui Pauliui II toks tikėjimo ir politikos siejimas, Jėzų laikant politiku ir revoliucionieriumi, nebuvo priimtinas. Tai, atrodo, nepriimtina ir dabartiniam popiežiui Benediktui XVI, kuris, atvykdamas į Braziliją, paragino vietoj Išlaisvinimo teologijos verčiau plėtoti Kankinystės teologiją ir siekti „vidinio išlaisvinimo“.
Į Vatikano kritiką Išlaisvinimo teologijos šalininkai atsako, kad ir pats Jonas Paulius II juk nebuvo visiškai nutolęs nuo politikos, ypač kai kalbėdavo apie komunistinio režimo priespaudą. Tačiau, kaip teigė viename savo interviu buvęs pranciškonas Boffas, „Sunkios Lotynų Amerikos socialinės realybės galybė stipresnė nei Romos ideologija, ir todėl Išlaisvinimo teologija tebėra aktuali ir gyvybinga“.