Ar tikrai?
Iš to, kaip šiuo metu Europos Sąjungai pirmininkaujanti A.Merkel elgėsi Maskvai puolant mažytę ES narę Estiją, neatrodo, kad Lietuvos diplomatas būtų teisus.
Talino ir Maskvos santykių krizė dar kartą pademonstravo, jog kokios nors rimtesnės ES paramos atremiant vienokį ar kitokį Kremliaus puolimą naujosios Sąjungos narės ir toliau vargu ar sulauks.
Tiesa, Rusijos reakcija į N.Sarkozy išrinkimą Prancūzijos prezidentu lyg ir patvirtintų G.Čekuolio įžvalgas. Kremliaus kontroliuojama žiniasklaida vos ne atvirai N.Sarkozy piešė Rusijos priešu, o prezidentas V.Putinas laukė net 48 valandas, kol pagaliau pasveikino būsimąjį vienos įtakingiausių Europos šalių vadovą.
Tad gal iš tiesų V.Putino režimo advokatu Europoje neretai tarnavusį Prancūzijos prezidentą J.Chiracą pakeis šio režimo grėsmę suprantantis žmogus? Gal jis, skirtingai nei A.Merkel, kitą kartą išdrįs stoti ginti kurios nors ES narės nuo Kremliaus agresijos?
Nors ir apmaudu, tokių vilčių geriau net nepuoselėti.
„N.Sarkozy užsienio politika apskritai yra mįslė beveik visiems apžvalgininkams.
Tačiau iš to, ką šis politikas yra pasakęs apie Rusiją, galima suprasti, kad jis nėra tas, kuris bent kiek supranta padėtį šioje šalyje.
O to tikrai užtenka, kad bet kokios viltys dėl bent kiek radikalesnių Prancūzijos santykių su Rusija pokyčių neatrodytų realios“, – dar prieš N.Sarkozy išrinkimą man sakė vienas Prancūzijoje gyvenantis Rusijos ekspertas.
Daugelis Prancūzijos užsienio politikos apžvalgininkų taip pat sutaria, kad su N.Sarkozy vardu dažnai viešai siejamos ne tik vidaus, bet ir būsimos Prancūzijos užsienio politikos permainos simbolizuoja gerokai perdėtus lūkesčius.
„Tiek santykiai su JAV, tiek su Rusija, dėl kurių dažniausiai laukiama pokyčių, keisis galbūt labiau forma nei turiniu“, – maždaug taip galima būtų apibendrinti nemažos dalies Prancūzijos užsienio politikos ekspertų prognozes.
Vašingtonui N.Sarkozy tikriausiai dažniausiai demonstruos esąs draugas, o ne priešininkas. Tačiau kokių nors didesnių nuolaidų, negu sulaukė iš J.Chiraco, Jungtinės Valstijos iš N.Sarkozy taip pat nesulauks.
Kremlius tikriausiai teisus, manydamas, kad J.Chiracui pasitraukus Prancūzija nebesiims nuolatinio Rusijos advokato Europoje ar netgi Maskvos sąjungininko prieš naująsias ES nares vaidmens.
Tačiau tikėtis, kad N.Sarkozy vadovaujama Prancūzija pamirš dabar dažniausiai taikomą principą „pirmiausia Rusija“, kol kas nėra jokio pagrindo.
G.Čekuolio iškelta A.Merkel ir N.Sarkozy paralelė iš tiesų gali būti tiksli ir daug pasakanti.
Tačiau tuomet reikėtų tiksliau apibūdinti Vokietijos kanclerės politiką Rusijos atžvilgiu.
Jeigu palyginsime su buvusiu kancleriu G.Schroderiu, kuris dabar Maskvai tarnauja jau oficialiai maitinamas iš Kremliaus rankos, A.Merkel politika iš tiesų kitokia.
Dabartinė Vokietijos kanclerė išdrįsta ne tiktai kritikuoti Rusiją dėl demokratijos stokos ar žmogaus teisių, bet ir nepritarti V.Putino „bendradarbiavimo pasiūlymams“.
Kita vertus, naujosios Europos Sąjungos narės ir toliau turi pagrindo tvirtinti, kad konfliktų su Maskva atveju dažnai atrodo, jog ES narė yra Rusija, o ne Lietuva, Lenkija ar Estija.
Estijos pavyzdį dabar jau žino visi, bet galima prisiminti ir daug didesnę bei įtakingesnę Lenkiją. Kaip manote, kam didesnį spaudimą daro A.Merkel ir visa Europos Sąjunga dėl konflikto, kurį įžiebė Rusijos Lenkijai paskelbtas „mėsos karas“?
Objektyvus stebėtojas turėtų pripažinti, jog Berlyno ir Briuselio raginimai Lenkijai, kad ši nusileistų Rusijai, bent jau iki šiol buvo daug stipresni nei spaudimas pačiai Maskvai.
Tačiau, prisiminus N.Sarkozy pergalę, galima būtų teigti, jog panašių į G.Schroderį ir J.Chiracą advokatų Europoje V.Putino režimas jau, ko gero, nebeturės.
Drauge reikia ne tik pripažinti, bet ir įsisąmoninti, jog naujosios Europos Sąjungos šalys ne tik realių gynėjų nuo Rusijos, net žodinių advokatų taip pat neįgijo.
O V.Putino režimas vis agresyvėja. Todėl verčiau galvoti apie realesnius sąjungininkus.