„Vilnius yra savas miestas. Tai – mano kraštas, mano tėvynė, ir jam niekas negali prilygti“, – įsitikinęs Šv.Kristoforo kamerinio orkestro meno vadovas ir dirigentas Donatas Katkus.
Tačiau nuo studijų laikų sostinės gyvenime dalyvaujančiam profesoriui Vilniaus simfonija šiandien skamba ir minorinėmis gaidomis.
Išblizgintos gatvės, perdažytos sienos, pasak maestro D.Katkaus, nėra pagrindiniai sostinės gyvenimo akcentai.
Kur kas svarbiau – neapčiuopiama miesto dvasia ir visavertį gyvenimą čia kuriantys žmonės.
Lydėjo išmanantis draugas
- Vilniuje apsigyvenote tik pradėjęs studijuoti. Kada šis miestas jums tapo savas ir artimas?
- Kai gyvenau Kaune, Vilnius visada atrodė turintis paslapties aureolę.
Natūralu, kad užsienis visada atrodo kažkas tokio, kažkas neįprasto. O man net niekur nereikėjo važiuoti. Čia pat, Lietuvoje, buvo Vilnius – miestas su paslaptimi.
Atvažiavęs į Vilnių studijuoti, turėjau gerą gidą – tai garsus vargonų meistras Rimantas Gučas. Man labai pasisekė – jis puikiai pažinojo Vilnių.
Kur tik mes nebuvome! Aptrupėjusiais laiptais karstėmės Bernardinų bažnyčios (tada ji buvo uždaryta) bokštais, įlįsdavome į pačią bažnyčią.
Joje dar buvo labai daug dalykų pasilikę, kuriuos vėliau išgrobstė.
Apskritai tada Vilnius turėjo labai daug senovinės dvasios.
- Kalbate būtuoju laiku.
- Vilnius labai skubamas suremontuoti. Štai ir kavinėje matau senos plytų sienos fragmentą, bet tai – nebe tas.
Pirmąkart supratau, ką ta senovės dvasia reiškia, vienuolyne prie Pavijos (Italijoje). Eini akmeniniu grindiniu, o jis minkštas.
Kasdien juo praeidavo tiek daug vienuolių, kad jis įdubo.
Kai norime, kad viskas blizgėtų, būtų atnaujinta, nudažyta, uždažoma ir visa atmosfera.
Vilnius su savo apsilupinėjusiomis sienomis, smirdančiais, išgriuvusiais kiemais turėjo velnioniškos paslapties.
Kai jį nudažė, džiaugėmės, gėrėjomės: „O, koks gražus Vilnius!“.
Ir staiga pradedi suprasti, kad ar tik nebuvo uždažyta Vilniaus paslaptis?
Prie pavardžių – spjaudyklės
- Ar šiandien tos senosios dvasios mieste visai nebematote?
- Ji naikinama. Į miestą atėjo daug tamsių žmonių, kuriuos dėl to tamsumo net sunku apkaltinti.
Jų smegenų pusrutuliai nevienodai išsivystę. Tas, kuris skirtas apskaičiuoti pinigus, labai gerai išsivystęs. O tas, kuriame yra fantazija – sudžiūvęs.
Vilnius dažomas, švarinamas, bet jis tampa dekoracinis, lyg muliažas. Kad ir paminklosauga: daugybė išduotų leidimų buvo nesąžiningi poelgiai.
Yra daug žmonių, kuriuos, manau, reikėtų teisti bent iki gyvos galvos. Prieš akis reikėtų sudėti visus raštus, kuriuos tas žmogus pasirašė. Tegu jis juos skaito ir mąsto, ką padarė.
Reikėtų surašyti visus tuos žmones, kurie sunaikino Vilniaus architektūrą – jie turi būti paskelbti.
Amžiams iškalti marmure. Tie žmonės naikina Vilniaus dvasią.
Stelos su jų vardais galėtų būti prie sunaikintų architektūros paminklų, sugriautų namų. O prie tos stelos turėtų būti spjaudyklė, kad kiekvienas vilnietis galėtų apspjauti tuos vardus.
- Tačiau ar tai pakeistų mieste vykstančius procesus?
- Mes turime žinoti, kas naikino. Žydų tauta vienintelė įvardino savo budelius – visi jie žinomi. Taip pat žinoma, kas sudegino Aleksandrijos biblioteką. Ir vilniečiai turi žinoti, kas tie pusgalviai, žmonės be sąžinės, kurie naikina Vilnių.
Kai kurie jų puikiai supranta, ką padarė. Bet tas piniginis interesas, bukumas... Neturės jie pinigų karste. Ir gyvenimas labai trumpas – neturės laiko jų net išleisti. Visa, kas didžiausia, žmogus turi savyje.
Nespėja į visus renginius
- Kaip tokiame miesto kontekste pavyko išsaugoti kultūros reikmėms Šv.Kotrynos bažnyčią?
- Specialiai nekovojome, tiesiog stengėmės atkreipti dėmesį. Ir tai darėme ne mes vieni.
Labai daug prisidėjo ir galerija „Vartai“. Dėl to prieš juos reikia nulenkti galvas.
- Šia erdve dalinatės su dar dviem savivaldybės meno kolektyvais – chorais „Ąžuoliukas“ ir „Jauna muzika“.
Ar tenka sulaukti iš kitų kolegų pastabų, esą gerai jums dirbti, kai tokią salę turite?
- Žinote, kam gerai? Tiems, kuriems valstybė atiduoda geriausias sales. Jie turi salę, kurią gali nuomoti ir gauti pinigų.
Šv.Kotrynos bažnyčioje mums, trims kolektyvams, pagaliau nereikia mokėti nuomos mokesčio.
Nors kai kas labai norėjo, kad už ją mokėtume. Bet aš pasakiau, kad mes tikrai nemokėsime – tegu išmeta.
- Ar savo koncertuose matote vis tuos pačius veidus, ar atsiranda vis naujų klausytojų?
- Visaip yra. Aš ne prieš nuolatinius veidus. Vadinasi, turi savo publiką, kuri tavimi domisi ir ateina paklausyti.
Kai yra tiek daug visokių renginių, festivalių – tai nuostabu.
Vilniuje tiek visko vyksta, kad nesuspėju visur nueiti, nors labai norėčiau.
Esu didelis teatro gerbėjas. Anksčiau visus spektaklius galėdavau aplankyti, o dabar – neįmanoma. Pernelyg daug visko yra.
Seku ir dailės gyvenimą. Bet yra baisus dalykas: galerininkai sekmadienį, kai galėtum vaikščioti po galerijas, jas uždaro.
O šiokią dieną, kai negali apsilankyti, jos atidarytos.
Vienas dalykas iš manęs atimtas: nustojau vaikščioti į Šiuolaikinio meno centrą, nes esu senamadis ir nieko nesuprantu. Esu idiotas (juokiasi).
Sulaukia minios klausytojų
- 1995-aisiais pirmą kartą surengėte Kristupo vasaros festivalį, šiemet vyksiantį 13-ąjį kartą.
Galbūt tokia idėja kilo dėl to, kad Vilniuje vasarą kultūrinis gyvenimas apmiršta?
- Anksčiau vasarą Vilnius buvo visiškai miręs, nykus miestas. Todėl ir ėmėme organizuoti festivalius. Buvo manoma, kad niekas tokiu metu į renginius nevaikšto. Netiesa.
Įsivaizduokite: rugpjūtis, sekmadienis, trisdešimt laipsnių karščio, trylikta valanda dienos, mieste – nė vieno žmogaus. O Šv.Kazimiero bažnyčioje, kur vyksta koncertas – sausakimša!
Mieste net ir vasarą lieka daug žmonių.
Kultūrinis gyvenimas Vilniuje – labai aukšto lygio.
Teatrai tikrai neblogi, muzikos atlikėjai – ypač aukšto lygio, dailės gyvenimas – labai aktyvus.
Tiktai šiuo metu vyksta kruvina kova tarp „greito maisto“ – kičinio, bjauraus popso – ir kultūros. Vyksta grumtynės už žmones tarp individualumo ir bandos.
Geriausi pokalbiai – su knyga
- Minėjote, kad sostinę griovusių žmonių vardus norėtumėte iškalti stelose.
Ar yra tokių žmonių, kurių vardus norite įamžinti už gerus darbus Vilniui ir vilniečiams?
- Be abejonės, tokių labai daug. Bet jie labai kuklūs. Kartais net nežinai, ką jie gero yra padarę, nes apie tai nekalbama.
- Garsėjate humoro jausmu, pats teigiate niekada nekalbantis rimtai. Kaip vertinate vilniečių humoro jausmą?
- Aš keistas žmogus. Kalbu lyg rimtai, bet iš tiesų – nerimtai.
Su žmogumi neįmanoma kalbėti rimtai. Geriausia – skaityti knygą. Pokalbis su knyga, jos autoriumi – tai yra rimta.
O ką žmogui gali pasakyti?
„Kaip laikais?“ – ar čia paklausiu ko nors? Nieko.
O man atsako: „Neblogai“. Tai ar čia atsakymas? Nieko man tas žmogus neatsakė.
Todėl jau geriau paklausti, kas šlykštesnio (juokiasi).
Vilniečiai yra žmonės, kuriuos kažkaip visada atpažįsti. Buvo senieji vilniečiai – ypatingos dvasios, labai inteligentiški žmonės. Jie turėjo savo gyvenimą, o ne žiūrėjo, kas kaip gyvena per televizorių.
Kur jie dingo? Dalį į Antakalnio kapines išvežė, kiti – Rokantiškių kapinėse.
Yra ir dabar tokių, tik nedaug. Humanitarinė kultūra apskritai yra naikinama.
Neturime miesto tradicijų
- Kokį Vilnių įsivaizduojate po dvidešimties metų?
- Svarbiau galvoti, koks Vilnius bus rytoj. Norisi, kad čia gyvenantys žmonės turėtų savo kokybę.
Gatvės gali būti švaresnės ar nešvaresnės, bet norisi įvairių tautų bendruomenės.
Vilnius turėjo fantastišką dalyką – senąją žydų kultūrą, senąją lenkų kultūrą.
Tokie dalykai per vienerius metus neatsiranda. Tradicija – dalykas, kuriam reikia laiko.
- Kaip jūs vertinate Vilniaus tradicijas, miesto šventes, festivalius?
- Mes tradicijų neturime. Vienintelė, išskyrus religines šventes, – Kaziuko mugė, tačiau ji žlunga. Komercija ją baigia sugraužti. Tokia mugė buvo susijusi su žmogaus rankdarbiais.
Dabar ji nesiskiria nuo prekybos centro.
Pavyzdžiui, mano sūnūs rinkdavo pasagas ir pardavinėdavo.
Arba mugėje rengdavo vaidinimus. Kartą užsidirbo labai nemažai pinigų: padarė dėžę, joje – skylę, o viduje pakabino dešrą. Sumoki rublį – atidaro, ir pamatai dešrą! (juokiasi)
„Skamba skamba kankliai“ – kaimo šventė.
Labai gražu, kai šoka kaimiečiai, bet kur kas natūraliau tai atrodytų Rumšiškėse.
O „Sostinės dienos“ – absurdas. Jei norėjo daryti šventę, tai galėjo būti Vilniaus įkūrimo diena, karaliaus įžengimo proga.
Galų gale yra Šv.Kristoforas – jo diena ir galėtų būti Vilniaus diena.
Miestiečiams reikia pramogos. Tačiau mieste turi būti bendruomenė. Kad ir entuziastų sukurtas Užupis – ten norisi eiti.
Tai – ne primestas, o natūraliai, iš pačių žmonių atsiradęs dalykas.