Kadangi kalbos apie valstybę ištikusią krizę, Valstybės saugumo departamento (VSD) keliamą pavojų nepriklausomybei, net Prezidento sąmokslą prieš demokratinę valstybę dėl keistai susipynusių interesų randa daugiau pritarimo skirtingose, netgi priešingose tarp savęs besipešančiose politinėse grupėse, kokių nors politiškai keistų išsišokimų, bandymų „gelbėti” žūstančią nepriklausomybę buvo galima tikėtis jau balandžio l-osios proga.
Tačiau „Melagių šventė” praėjo ramiai. Kol apklausose ir toliau populiariausi (balandžio mėn. pradžioje „Lietuvos ryte“ paskelbtoje apklausoje) lieka dabartiniai valstybės vadovai, vadinami „valstybininkais“, demokratiniu keliu pakeisti valdžios galimybių kol kas nėra.
Nežinau, kaip reikėtų vadinti tuos, kurie jau spėjo pasirašyti atsišaukimą „Neišduok”. Atsišaukimo autoriai jame ragina neišduoti demokratinės Lietuvos valstybės, tačiau net ir labai skeptiškai vertinantieji pavojų demokratijai Lietuvoje neturėtų kitaip galvojančių pravardžiuoti išdavikais.
Popierinė demokratija ar popierinis pavojus?
Kalbos apie Lietuvos demokratinei santvarkai gresiantį pavojų netyla jau nuo praėjusio rudens. Tai gera proga pamankštinti protą kai kuriems politologams ir daliai žurnalistų, nes pavojų demokratijai keliančias situacijas reikia konstruoti kabinetuose – gyvenimo praktika jų neparūpina.
Tačiau gyvenimas taip pat nestovi vietoje. Daugelyje sričių, tokių kaip ekonomika, administracija ir kt. jis pastebimai gerėja, todėl pranašystės apie VSD keliamą pavojų valstybės santvarkai, apie kitų valstybės pareigūnų santykius su Rusijos imperialistinę politiką vykdančiomis naftos ar dujų firmomis ir kiti faktais nepagrįsti spėliojimai ar įtarinėjimai pradeda prarasti efektą. Geras šitokio nepagrįsto įtarinėjimo pavyzdys – buvęs valstybės Prezidento patarėjas Albinas Januška. Kažkodėl mus išdavikais laikantieji ir viešą išpažintį atlikti raginantieji A. Januškos pavardę laiko savaime išdavikiška, įrodymų nereikalaujančia. Ir visa tai daroma nuo kažkokių pavojų bandant apginti demokratiją.
Atvirai kalbant, nelabai norėčiau gyventi valstybėje, kurios demokratinė santvarka saugoma šitokiomis antidemokratinėmis priemonėmis.
Bet demokratija Lietuvoje veikia visai neblogai, o kalbos apie valstybę apėmusią krizę – dalies kabinetuose nuobodžiaujančių politologų ir žurnalistų užsiėmimas. Nes ir gerai veikiančioje demokratijoje ne visi rezultatai ir ne visada atrodo labai gerai. Ir Lietuvoje yra gyvenimo sričių, kuriose rezultatai galėtų būti geresni.
Dalis nuobodžiaujančių politologų ir politinėmis temomis rašančių žurnalistų kaip tik ir pasirinko vieną tokią sritį įrodyti, kad Lietuva išgyvena krizę, kad jos valstybinei santvarkai pavojų kelia valdžią į savo rankas susigrąžinti siekianti buvusioji komunistinė nomenklatūra. Prie tokios komunistinio pavojaus isterijos prisidėjo ir neaiškiomis aplinkybėmis įvykusi Lietuvos saugumo pareigūno pulkininko Vytauto Pociūno žūtis Gardine bei ją palydėjusi daugiau negu keista kai kurių Lietuvos VSD vadų laikysena šiuo atveju.
Pavojų Lietuvos valstybingumui ir demokratijai dažnai skelbia buvę sovietiniai karjeristai. Mūsų nepriklausomos valstybės gyvenimą jie kritikuoja nuoširdžiai. Dalis jų taip turbūt keršija dabartiniam politiniam elitui už prarastas sovietmečio privilegijas. Sunkiau yra suprasti ir paaiškinti, kodėl tuos pačius argumentus kartais ima naudoti ir nekomunistiškai ar net antikomunistiškai nusiteikę analitikai.
Oligarchija vietoj demokratijos
Grupė, teigianti Lietuvoje jau esančią ar besiartinančią politinę krizę, yra ir politiškai, ir ideologiškai labai marga. Todėl ir argumentai, jiems tokios krizės buvimą arba jos neišvengiamumą dabartinėje santvarkoje įrodantys, yra labai įvairūs, kartais net vienas kitam prieštaraujantys. Todėl kažkieno pernai spaudoje padarytas priekaištas, kad dabar valdžioje, o ypač Valstybės saugumo departamente yra per daug buvusių komunistų, kagėbistų, sovietinių nomenklatūrininkų ar žmonių iš KGB rezervo, kurių lojalumu Lietuvai reiktų abejoti, rado imlią auditoriją.
Buvęs užsienio reikalų ministras Antanas Valionis į naują kabinetą nebepateko, todėl jam, kaip buvusiam KGB rezervo karininkui, adresuoti priekaištai ilgai nesitęsė. Tačiau tokie patys priekaištai VSD vadovui A. Pociui tebesitęsia, nes jis pats atsistatydinti atsisakė.
Tiesa, A.Pociaus atleidimas iš VSD direktoriaus pareigų virto ne tiek A.Pociaus, kiek paties Seimo susikompromitavimu. Prezidentas V.Adamkus, atrodo, nenorėjo A.Pociaus atleisti, nematydamas tam priežasties, vien todėl, kad to labai garsiai reikalavo dalis seimūnų.
Tačiau kai Prezidentas galų gale pasirašė nutarimą, leidžiantį Seimui balsuoti už Pociaus atleidimą iš pareigų, dalis seimūnų susilaikė nuo balsavimo prieš A. Pocių. Todėl jam pašalinti neužteko balsų. Tai rodo, kad A.Pociaus pašalinimas jiems nebuvo tikslas, o tik priemonė neleisti per daug išaugti Prezidento populiarumui.
Man atrodo, kad visas šis jau beveik metus trunkantis bandymas sukelti Lietuvoje parlamentinę krizę yra kelių partijų, nesugebančių užsitikrinti Seime patogios daugumos, pastangos iš esmės pakeisti politinių jėgų pasiskirstymą Seime ir parlamentinės kontrolės principus.
Tuo tikslu buvo bandyta seimūnus įtikinti keisti Konstituciją taip, kad jie (t. y. Seimas, o ne tauta) rinktų prezidentą. Tokiu būdu išrinktas prezidentas būtų atsakingas Seimui (t. y. krašto šeimininkui) ir negalėtų turėti kokių nors paslapčių.
Tik tokia santvarka, kur Seimas žino viską, kur nei Prezidentas, nei Vyriausybė neturi Seimui paslapčių, būtų, jų nuomone, demokratiška. O kad šitaip suprantant demokratiją niekieno nerinktam Konstituciniam Teismui iš viso nebėra vietos, turbūt nė aiškint nereikia. Lietuvos Seime dar yra nemažai seimūnų, nepajėgiančių atskirti demokratijos nuo daugumos diktatūros.
Reikia tikėtis, kad Lietuva nebus pirmoji Europos respublika, kurios VSD neturės paslapčių. Nes demokratijoje net ir kvailystės turi turėti savo ribas. Priešingu atveju pastangos tobulinti jau neblogai veikiančią demokratiją gali virsti nepriklausomybės laidotuvėmis.
* * *
Šis Čikagoje gyvenančio profesoriaus Zenono Rekašiaus komentaras išspausdintas mėnraščio “Akiračiai” šių metų penktajame numeryje. Kol “Akiračių” leidyba nebuvo perkelta į Lietuvą, Z.Rekašius buvo vienas mėnraščio redaktorių. Jo tekstai “Akiračiuose” spausdinami nuo pat jų leidimo pradžios.