Keliautojus lydėjo Šiaurės šaltis ir pūgos

Kalendorinis pavasaris. Į sniego pusnis be slidžių klimpstame iki juosmens, šaltukas naktimis palapinėje spusteli iki 20 ar net 30 laipsnių. Paukštelių dar negirdėti, tačiau pūgos keliamas triukšmas – dažnas palydovas. Atrodo, kad tame krašte visos gyvybės sušalusios į kaulą. Net ir pavasarį.

Kovo viduryje ir balandžio pradžioje penkių keliautojų grupė iš Panevėžio, Klaipėdos, Vilniaus ir Kretingos keliavo Rusijos šiaurinėje dalyje esančiais Uralo kalnais.

Komijos Respublikoje esantis Intos miestas dažnam daugiau žinomas iš tremtinių ir politinių kalinių pasakojimų ir jų kurtų dainų. Dar kokios penkios valandos kelio traukiniu ir gali pasiekti vieną atšiauriausių miestų – Vorkutą. Jo apylinkėse net ir labai mažų medelių nebepamatysi – visur tik tundra.

Intoje su buvusių politinių kalinių grupe ir keliais bendraminčiais iš tuomečio Sąjūdžio judėjimo lankiausi maždaug prieš 16 metų. Tada čia sutikome kelias lietuvių šeimas, kurios vėliau grįžo gyventi į Lietuvą.

Dabar šis miestas labai pasikeitęs – tiesiog ištuštėjęs. Nebėra anksčiau matytų maršrutinių autobusų, teliko vienintelė anglies kasykla, o gyventojų nuo anksčiau buvusių 75 tūkst. sumažėjo tik 35 tūkstančių. Vieno kambario butą miesto centre gali nusipirkti už 6 tūkst. litų.

Apie 5 tūkst. pensininkų įrašyti į eilę ir laukia savo dienos, kai su valstybės pagalba galės išsikelti gyventi į švelnesnio klimato zonas.

Tai patys pirmieji fanatikai, patikėję naujų statybų ir didelių užmojų pasakomis. Jie lėkė galvas pametę įsisavinti naujų žemių, o senatvėje liko prie suskilusios geldos.

Dar maždaug 2 tūkst. šeimų rašėsi į panašią eilę, kai mums lankantis Intoje uždarė vieną iš dviejų dar veikusių anglies kasyklų.

Nepaisant to, viešbutis parai keturviečiame kambaryje vienam asmeniui Intoje kainuoja beveik 50 litų. Tualetas bendras ilgo koridoriaus gale, tačiau jame unitazai suskaldyti, fanerinės durys sulaužytos, prausyklos tualete nėra, tad jos reikia ieškoti dar kitoje patalpoje.

Dušas visame kelių aukštų viešbutyje tik vienas ir veikia tik kelias valandas per parą. Jis labiau primena šachtininkų prausyklą nei dušą. Už apsilankymą jame reikia mokėti atskirai, už lygintuvą ar elektrinį arbatinuką – irgi. Kambarių durų spynos gal dvidešimt kartų laužytos, spardytos ir remontuotos. Ir už tokį gyvenimą reikia pakloti 50 litų!

Maža to – viešbučio administratorė dar ima piktai bambėti, kai vartydama lietuvišką pasą niekaip neranda rusiškos jo dalies. Kai pasiteiravau, ar Jungtinių Amerikos Valstijų piliečių pasuose irgi ieškote rusiško užrašo, administratorė nurimo.

Dar už Vorkutos, jau nebetoli Arkties vanenyno, yra toks karinis miestelis. Kadaise čia gyveno daug kariškių, buvo statomi daugiabučiai, kuriama socialinė infrastruktūra.

Dabar šis miestelis absoliučiai tuščias, o daugiabučiai labiau primena vaiduoklius, į kuriuos kartkartėmis iš vandenyno pusės treniruodamiesi raketomis pašaudo kariškiai.

Kelionė prasidėjo Intoje. Nuo miesto iki Uralo kalnų papėdės – 80 kilometrų. Išvažiavome naktį senu, darbininkams vežioti skirtu sunkvežimiu, vietiniu vadinamu „vachtiorka“. Spaudžia nedidelis šaltukas, tačiau metalinėje būdoje tas šaltis padvigubėja. Gelbsti pūkinės striukės ir tvirtas žinojimas, kad kitaip būti ir negali.

Visą kelią važiuojame per tundrą, kur šiaip kelio nėra. Tik žiemą sunkvežimiai važinėja vadinamuoju žiemos keliu veždami kurą ir maistą elnius auginantiems fermeriams. Jie įsikūrę jau už Uralo kalnų. Už jų teritorija jau vadinama Sibiru. Mašinos iki elnių augintojų važiuoja per upes ir slėnius apie parą. Iš Sibiro pusės aprūpinti fermerius sunkiau, nes ten plyti tūkstančiai kilometrų pelkių.

Net ir patyrę vairuotojai per tundrą važiuoja tik naktį, nes dieną dėl akinančiai balto sniego nematyti vėžių ir sunkvežimis gali įklimpti pusnyje.

Maždaug 80 kilometrų važiuojame aštuonias valandas. Tokia kelionė tik į vieną pusę vienam keleiviui kainuoja 100 litų.

Pirmoji kelionės diena slidėmis didelio optimizmo nekėlė. Apsiniaukęs oras neleido grožėtis Uralo kalnais, lengvai snyguriavo. Vietą stovyklavietei renkamės nors ir tarp neaukštų, tačiau tarp medžių ir krūmų. Taip lengviau slėptis nuo galinčios kilti pūgos.

Palapinę statome, malkas renkame, valgyti verdame ir daug kitų darbų darome su slidėmis ant kojų. Priešingu atveju lendi į sniegą iki pusės. Net ir tada, kai su slidėmis gerokai sutvirtini sniego paviršių, kojos lenda į gilų sniegą.

Suomijoje žinomas toks anekdotas. Grįžta čiukčis žiemą iš ilgos medžioklės namo. Pirmą dieną pasimyli su žmona, pamiega. Antrą dieną dar kartą pasimyli su žmona ir vėl pamiega, o trečią dieną tai dar kartą pakartojęs nusiima slides...

Šis anekdotas puikiai atspindi gyvenimo Šiaurėje sąlygas ir ypatumus.

Į viršų dažniausiai kylame upės vaga, nes miške pusnys dar didesnės. Miške sunkiau ir rogutes vilkti, nes kliūna už krūmų ir medžių.

Tiesa, upėje būna kitų pavojų – gali įsmukti į ledo plyšį. Tai šioje kelionėje teko patirti savo kailiu. Svarbiausia, kad įpuolus į šaltą upę nuo tavęs mažai kas bepriklauso. Kur nors tarp akmenų įsirėmusios slidės neleidžia judėti, nusimesti jų irgi nėra jokių galimybių. Kuprinė neleidžia stotis, o virve pririštos rogutės irgi trikdo tavo veiksmus, virvės painiojasi.

Esant labai pavojingoms situacijoms būtina turėti netoliese aštrų peilį ir įpuolus į gilų vandenį reikia spėti juo perrėžti virves, kad atsilaisvintum nuo rogučių ir kuprinės.

Kuprinės svoris apie 20 kilogramų, dar tiek pat gali būti rogutėse. Taip patogiau, nes vilkti tokį svorį kuprinėje ir dar šliuožti būtų sunku.

Jau pirmosiomis dienomis nuo prakaito permirko ir kojinės, ir batai. Net ir plastikinių batų vidinis sluoksnis vakare būna permirkęs. Naktį batus gali kištis į miegmaišį, bet tada nebus patogu miegoti, nes nuolat bus jaučiama sklindanti drėgmė.

Prieš lįsdamas į miegmaišį gali persimauti šiltas kojines, o šlapias kojines ir odinius batus palikti palapinėje. Tačiau tuomet rytą kojinės ir batai bus taip sušalę, kad ir akmeniu padaužęs jų neatlankstysi. Todėl prieš guldamas kiek įmanoma labiau pražiodau batus, kad rytą bent koją galėčiau įkišti. Kurį laiką jauti šaltį, tačiau per gerą pusvalandį batas ima minkštėti.

Iš pradžių dvi naktys buvo itin šaltos. Turėjome termometrą, tačiau jis galėjo parodyti daugiausia iki 20 laipsnių šalčio. Naktis šalta, rodo 20, dar šaltesnė, irgi 20 rodo. Spėjame, kad vieną naktį šaltukas buvo spustelėjęs iki 30 laipsnių.

Keliautojai dažnai linkę lyginti žiemos ir vasaros patogumus ir nepatogumus. Vasarą Šiaurėje itin daug uodų ir mažų musyčių, kurios gali pralįsti ir pro mažiausius drabužių plyšius. Įvairius purškiklius ant kūno reikia pilti kibirais ir kas valandą. Naktimis sunku užmigti, nes aplink palapinę jų susirenka tiek daug, kad ir pati palapinė ima skendėti lyg kokiame rūke.

Žiema suteikia tik vieną nepatogumą – šaltį. Kai kam jis tampa net labai dideliu privalumu. Ypač tiems, kuriems patinka šaltukas. Pasislėpti nuo šalčio sunku, bet įmanoma. Reikia labai gero miegmaišio, šiltų drabužių ir netingėti laužyti nuo medžių sausų šakų.

Laužą kūrenti irgi ištisas menas. Jei kursi jį tiesiog ant sniego, tai po valandos sriubos valgyti turėsi leistis į pusantro ar net dviejų metrų gylio duobę. Pagelbėja metalinis sietas, kurį ištempi tarp medžių, o ant jo kūreni laužą.

Atrodo, kad per rūką truputėlį įšliuožėme ne į tą upės vagą. Tai pastebėjome ne iš karto. Rytą atsikėlę išskubėjome į pirmąją perėją, esančią maždaug kilometro aukštyje. Oras buvo nuostabus, fantastiškas ir taip toliau. Saulutė kepino, vėjas pūtė lengvas, temperatūra buvo apie nulį.

Nuo perėjos atsivėrė visas Uralo kalnų grožis. Arbata iš termosų, šokoladas, keliolikos minučių poilsis ir – žemyn. Kai gali trepsėti tik stovėdamas ant slidžių, ilgai būti vienoje vietoje nesinori. Tik užkopę ant perėjos susiorientavome, kad atsidūrėme ne toje vietoje, kur planavome. Bet tai nuotaikos negadino.

Nusileidome, o kitą dieną planavome slėniu šliuožti aukštyn ir persiversti dar per vieną perėją. Deja, naktį prasidėjo tikrą velniava. Pūga taip įsisiautėjo, kad slidėmis reikėjo sutvirtinti pagrindinį palapinės stovą, nes priešingu atveju vėjas jį būtų perlaužęs, o mūsų būstą suplėšęs.

Diena buvo ne ką geresnė. Kita – irgi. Tūnojome palapinėje, sniego per tas dvi dienas sunešė aplink palapinę apie metrą. Valgį gaminome tiesiog palapinėje ant dujinės viryklės. Tačiau nuo garų akimirksniu aprasodavo palapinės tentas.

Būsena, kai sėdi kelias paras audros talžomoje Uralo kalnų papėdėje ir net bijai iškišti nosį iš palapinės, tikrai savotiška. Jautiesi lyg būtum kažkur prapuolęs iš šio pasaulio. Susidaro įspūdis, kad atsidūrei kitoje erdvėje, kur tavęs niekas neras, nerasi ir tu nieko, net jei ir labai tau to reikėtų. Nerastų tavęs net medikai, jei kas netikėto nutiktų.

Guli palapinėje ir tuštini saldumynų, dešrų bei lašinių atsargas. Kur nors Vidurinės Azijos ar Kaukazo kalnuose pakliuvęs į panašią situaciją bent jau žinai, kad kitą ar dar kitą dieną upelyje nusiprausi, o čia beveik 20 dienų praustis nėra galimybių, o rankas gali tik sniegu ar specialia servetėle valytis. Dantų valymas tampa neįgyvendinama svajone, savotiška egzotika.

Išsivadavę iš vėjų karalijos ir palikę stovyklavietėje daiktus dar kiek pakilome aukštyn. Vėjas buvo dar stiprokas. Matėsi, kaip jis nuo perėjų ir viršūnių pusto sniegą, neša jį ratu, aukštyn. Pakilęs sniegas tampa panašus į debesį.

Neaišku, koks bus nusileidimas iki tos vietos, kur mūsų pasiimti turėtų atvykti sunkvežimis. Pagal planą turėtume leistis tris dienas, tačiau prognozuoti ką nors toje dykynėje reiškia – burti iš kavos tirščių.

Nutarėme leistis. Šliuožiame nacionalinio parko teritorija, kur laužyti medelių nevalia, kur patekti galima tik gavus specialų parko direktoriaus leidimą.

Tai vieta, kur privalu tausoti gamtą, nors dar prieš keliolika metų šiuose kalnuose aukso ieškotojai knaisiojosi kiek tik norėjo.

Staiga – tankas! Dar vienas! Kažkuris sėdintis ant vieno tanko rusiškai surinka: „Makaryčiau, paduok šautuvą!“

Susigūžėme. Pasigirsta keli pavieniai šūviai. Atsišaudyti neturėjome galimybių, be to, ne į mus jie, atrodo, ir šaudė.

Kažkuris iš mūsiškių mėgina fotografuoti tai, kas mums iš pradžių atrodė lyg būtų miražas Uralo kalnuose ir dar nacionaliniame parke! Tačiau greit susiorientavome, kad Lietuva yra NATO šalis, o Rusija – ne, todėl gali sušaudyti, pavyzdžiui, už karinį šnipinėjimą.

Kai galingų variklių riaumojimas, lūžtančių medelių garsas ir šūviai nutolo, ėmėme leistis tankų paliktomis vėžėmis. Netrukus sutikome ir sniego motociklu lekiantį vietinį rusą. Jis iš tos pačios kompanijos. Ji esą žvejoti kažkur aukštai kalnuose ežere ketina.

Po kelių dienų nusileidę prie Kožymo upės apsistojome namelyje, kur laukėme sunkvežimio. Vieną dieną prie namelio pririaumojo tankas ir gal trys sniego motociklai. Jie grįžo iš žvejybos.

Žuvies jie esą nesugavę, nors eketes ir gręžę. Taip ir rūpėjo paklausti, kaip jie žuvavo su šautuvais... Ant vikšrinio milžino matėsi uždengtas didelis brezentas, o po juo aiškiai kažkas pūpsojo. Įtarėme, kad nušauti kalnų elniai.

Vienas buteliukas, kitas, spiritas skiestas, anekdotai ir juokas iki pat vėlaus vakaro. Gera kompanija. Pasijutome kaip kino komedijos „Rusijos medžioklės ypatumai“ žiūrovai. Vienas prie vieno.

Vienas iš tos brakonierių kompanijos yra nacionalinio parko direktorius, kitas vietinės milicijos kažkoks viršininkas, dar kitas karinio garnizono vienas iš vadų. Ketvirtas įtakingas ir turtingas verslininkas. Kiti – pagalbiniai, tarp jų ir virėja moteris, kuri vos mus pamačiusi įlindo į tanką, o išlindo jau smarkiai prisidažiusi.

Vėliau susipažinome su antro tanko vairuotoju. Lietuvis. Po armijos likęs gyventi Intoje ir tokio gyvenimo nesigailintis. Važiuodami naktį į Intą jie pateko į pūgą, sugrįžo į mūsų namelį, o vėliau lietuvio tankas iš vietos taip ir nebepajudėjo. Sugedo ir liko gerokai užpustytas tundroje.

Tas tankas lyg ir ne tankas, nes nebeturi pabūklo. Rusai sako, kad tai tokie vikšriniai visureigiai, pagaminti ant tikrų tankų bazės.

Mes savo sunkvežimio laukėme tris paras. Per tą laiką miestą būtume pasiekę šliuoždami slidėmis. Kai praradome viltį, naktį į namelį įsiveržė keli rusai. Jie veža kažkokią įrangą į aukso kasyklas, o kai grįš atgal žadėjo paimti ir mus. Jiems taip liepęs kažkoks verslininkas.

Be galo mandagiems rusams paaiškinome, kad tada jau bus vėlu – vizos, registracijos milicijoje ir pinigai už jau nupirktus bilietus eitų velniop. Turėtume daug problemų.

Arba dabar tiesiai vežkite mus į miestą, arba bus vėlu. Pasitarę jie nusprendė gabenti mus į Intą. Išlaipino iš sunkvežimio kelis darbininkus, kurie stovėti galėjo tik atremti į namelio sieną arba storą medį. Priešingu atveju kaipmat virsdavo į sniego pusnį. Nuvilko juos į namelį ir ten apgyvendino.

Po aštuonių valandų kelionės „rusiškame šaldytuve“ mes pagaliau pasijutome ištrūkę iš to šalto, tačiau savotiškai simpatiško pragaro.