Nors tokia kaimynystė šio miesto centre nelabai patinka Čekijos valdžiai, „Laisvės“ radijo vadovai jau iškilmingai atšventė pamatų klojimą naujam radijo pastatui.
Jis įsikurs atokiau nuo centro, tačiau tai bus dar negreitai. Tiems, kurie dirbo „Laisvosios Europos“ radijo Lietuvos skyriuje ir lankėsi šiame pastate (tokių žmonių yra tikrai nemažai: S.T.Kondrotas, A.Jūraitė, K.Girnius, M.Drunga, V.Valentinavičius, G.Aleknonis ir kt.), galiu pasakyti, kad čia niekas labai nepasikeitė nuo to laiko, kai buvo nutrauktos radijo transliacijos lietuvių kalba. Tik nuo šių metų vasario radijui vadovauti paskirtas dr. Jeffrey Gedminas. Kalbama apie jo lietuviškas šaknis.
Šiandien „Laisvės“ radijas savo laidas transliuoja 29 kalbomis į NVS šalis, Pietryčių ir Rytų Europą, Centrinę Aziją, Artimuosius Rytus. Liftuose, kavinėje, kaip pastebėjau, dažniausiai skamba anglų ir rusų kalbos. Rusų skyrius išliko bene didžiausias, o lietuvių, dirbančių „Laisvės“ radijuje, liko tik keturi: naujienų skyriuje - žurnalistas Valentinas Mitė ir Žydronė Krasauskienė, technikos - Andrius Kunčina, o informacijos analizės skyriuje darbuojasi signataras Virginijus Pikturna, kuris buvo komandiruotas į JAV.
Mano viešnagės „Laisvės“ radijuje tikslas buvo pasikalbėti su Andrejumi Babickiu. Šio žmogaus komentarų, reportažų per „Laisvę“ klausausi nuo 1989 metų. Visada šis žurnalistas atsidurdavo karščiausiuose pasaulio taškuose, jo balso tembras ir pavardė įsirėžė į atmintį nuo tų laikų, kai siekėme nepriklausomybės. Prahoje A.Babickis dirba nuo 2000 metų. Jis buvo Čečėnijoje nuo pirmojo karo pradžios, buvo ir apsuptame Grozne 1999 metais. Tai jo pagrobimas Čečėnijoje 2000-aisiais nuskambėjo per pasaulį, jo interviu su Š.Basajevu 2005 metais suskaldė visuomenę tiek Rusijoje, tiek pasaulyje. Ką dabar A.Babickis mąsto ir veikia Europos viduryje?
Andrejus Babickis - „Laisvės“ radijo rusų skyriaus redaktorius. Kabinete jis sėdi su kolega, tad, šiam nenorėdami trukdyti, įsitaisome minkštasuolyje koridoriuje. Pasiteirauju, kokią medžiagą A.Babickis rengia? Sako, kad su draugu jau aptaręs savo straipsnį, kurį pažadėjo vienai Rusijos interneto svetainei. „Tas straipsnis bus apie Putiną“, - priduria.
- Kodėl apie Rusijos prezidentą?
- (Juokiasi.) Bandau apibrėžti Putino epochą atitinkamomis estetinėmis kategorijomis. Tai toks postmodernizmas politikoje, kai iš tiesų nei žodžiai, nei reiškiniai neturi realaus pamato. Tikras totalinio tuštumo metas, nors ir pripildytas žodžių, teisingų iš esmės: nacionalinė idėja, suverenitetas, demokratija.
Ar gali kas paaiškinti, kokia ta deklaruojama suverenios demokratijos idėja, kurią bandė sukonstruoti V.Surkovas - toks V.Putino Suslovas? Tuštuma. Neseniai perskaičiau vieno Rusijos publicisto mintį, kad tos tuštumos metas jau baigiasi, ją keičia nauja tikrovė.
- Kokia ji?
- Žmonės, kuriems sunku egzistuoti šioje dirbtinai sukurtoje tuštumoje.
- Ar manote, kad Rusijoje yra tokių žmonių?
- Gal ir nemanau, bet tikiuosi. Prisiminkite tarybinius laikus. Juk tada irgi nebuvo daug drįstančių garsiai reikšti nepasitenkinimą. Keli šimtai disidentų visai imperijai! Šiandien irgi yra žmonių, kurie mano, kad laikas tą netvarką keisti žmoniškesnėmis gyvenimo taisyklėmis. Putino valdžia skelbiasi didinanti pensijas, galvojanti apie socialines visuomenės garantijas. Taip tik garsiai šneka. Iš tiesų ir toliau tebevyksta tai, kas prasidėjo dar B.Jelcino epochoje, kai faktiškai iš biudžeto pinigų buvo sukalti didžiausi turtai, o oligarchai pasidalijo nuosavybę.
- Putino epocha jau baigiasi...
- Valdžios perdavimo problema dar galutinai neišspręsta. Variantai tikrai dar dėliojami. Manau, kad ir trečiosios kadencijos tikimybės nereikėtų išmesti į šiukšlyną.
- Pacituosiu: „Tai, ką darė Babickis, - daug pavojingiau nei šaudymas iš automatų“. Taip apie jus sakė Vladimiras Putinas dar 2000 metais. Vienas kitam simpatijos nejaučiate?
- Šie žodžiai buvo pasakyti dar prieš jo pirmuosius rinkimus į prezidentus. Jis tada savo įvaizdį kūrė daugelio Rusijos žmonių įsitikinimu, kad būtina susidoroti su tais banditais Čečėnijoje.
Norėjo pademonstruoti griežtą jėgos poziciją, kad niekam nekiltų minčių sprogdinti namus, pulti Rusijos miestų. Todėl nenuostabu, kad kitaip skambantys žodžiai jam tada atrodė neleistini. Vėliau išmoko savo požiūrį reikšti kiek švelniau, tačiau iš tikrųjų jis - žmogus, nepakantus oponentui, priešingai pozicijai.
- Jūs Čečėnijoje buvote nuo pirmojo karo pradžios. Ką Rusija pasiekė šiuo karu? Kaip vertinate dabartinę situaciją?
- Manau, nieko nepasiekė. Čečėnijos problema kaip buvo, taip ir liko. Liko pralieto kraujo, nesulaukusio atpildo, teisingo atlygio nusikaltėliams ir žudikams problemos. Jos kabo ore ir anksčiau ar vėliau pareikalaus sprendimo. Dabar viską mėginama išspręsti jėga. Kremlius remiasi Ramzano Kadyrovo diktatūra, o tai ne sprendimas. Visoje Rusijos teritorijoje egzistuoja autoritarinis režimas, bet įvairaus griežtumo lygio. Čečėnijoje - tikra diktatūra: kitoks požiūris gali tapti pagrindu žmogų likviduoti. Visa tai priedas prie tų problemų, kurios jau susiklostė istoriškai. Prisiminkime Kaukazo karus, tautų iškėlimą.
Rusija niekaip negali suprasti - ji vis dar laukia dėkingumo už XIX amžiuje į šią teritoriją atneštą civilizaciją. Pačią kaukaziečių savimonę sudaro tie kertiniai prievartos praeityje elementai, tačiau šiandien prie jų prisidėjo nauja įtampa. Aišku, diktatūra gali išlaikyti tvarką.
Išorėje viskas atrodys stabilu. Tačiau žmonių noras viešai pasakyti, ko jie norėtų, atmuštas.
Nesusitaikę su esama realybe žuvo ar išvažiavo. Dalis jų yra ir Europoje.
- Ar su naujuoju Čečėnijos prezidentu R.Kadyrovu teko bendrauti?
- Ne, neteko, esu bendravęs su jo tėvu. Naujasis prezidentas - žmogus, kuris be jokių skrupulų vykdys Kremliaus nurodymus. Tiesiog toks barbaras - be proto ir sąžinės, dalyvavęs žmonių kankinimuose. Net tų, kurie jam nebuvo jokie priešai. Jis absoliučiai ištikimas V.Putinui - net ne kaip valstybės idėjai, o kaip žmogui. Panašūs santykiai galimi nusikalstamame pasaulyje.
- Kas jums pačiam yra Čečėnija?
- Man? Pirmą kartą į ją atvažiavau poros savaičių komandiruotės, o likau metų metus. Pirmojo karo metais tai, kas ten vyksta, suvokiau kaip nežmonišką neteisybę. Buvo toks jausmas, kad žurnalistai gali padėti pakeisti realybę. Paaiškėjo, kad man artimas šios tautos mentalitetas, kultūra. Ten būnant atsirado net tyrinėtojo interesų.
- Ar ten liko draugų? Ar jums leidžiama įvažiuoti į Rusiją?
- Taip, galiu įvažiuoti, bet su išlygomis. Pastarąjį kartą buvau prieš pusmetį. Kiekvieną sykį valdžia patiria kažkokį nervinį susierzinimą. Neaiškindami priežasčių mane ilgai laiko oro uoste, o kartą net nuvežė tiesiai į prokuratūrą. Važiuoju retai. Radijas man neduoda komandiruočių, nes mano, kad tai pavojinga, o ir nenori pyktis su Rusijos valdžia, veltis į galimus incidentus.
- Girdėjau, kad Čečėnija jus suvedė ir su žmona Liudmila. Kaip sekasi jūsų šeimai Prahoje?
- Susipažinome 1995 metais. Dirbau Grozne, o savaitgaliais važiuodavau į Piatigorską - ramų Rusijos kurortinį miestuką. Ten draugas supažindino su savo giminaite. Tuokėmės karo nusiaubtame Grozne. Į Maskvą skristi buvo toli ir brangu. Kažkaip nepamąsčiau, kad jai gali būti baisu, nes man tai buvo įprasta aplinka.
Dabar gyvename ramiai. Dukterims - 16 ir 10 metų. Abi mokosi Tarptautinėje amerikiečių mokykloje, fakultatyviai mokosi ir rusų kalbos.
Vyresnioji dievina futbolą. Mokykloje - viena geriausių žaidėjų. Man tai gal ir nepatinka, bet nesikišu. Kažkada mano mama irgi bandė pakeisti mano norus ir skonį, bet iš to nieko neišėjo.
- Ar jūsų motina buvo prieš, kad taip anksti įsitraukėte į disidentinį judėjimą?
- Ji sudėtingai į visa tai žiūrėjo. Buvo tarybinis žmogus. Mus tėvas paliko, kai man buvo dveji metai, ji viena mane užaugino. Mirė 1995 metais. Man daug įtakos turėjo literatūros mokytojas Glebas Aniščenka. Rengdamasis stoti į universitetą, vaikščiojau pas jį mokytis. Tai buvo tikintis žmogus, po truputį pakeitęs mano pasaulėžiūrą, supažindinęs su kitaip mąstančiais žmonėmis. Tada man buvo 16 metų. Po metų priėmiau krikštą. 1980-aisiais tai jau nebuvo nusikaltimas, bet ir nebuvo toleruojama.
- Buvote apdovanotas „Baltųjų rūmų“ gynėjo medaliu, tačiau 1993 metais B.Jelcinui grąžinote apdovanojimą. Ar ir dabar manote, kad „Baltųjų rūmų“ šturmas buvo klaida?
- Aš buvau pačiuose „Baltuosiuose rūmuose“, buvau ir prie Ostankino, kai OMON ėmė šaudyti į minią. Man tai buvo tikras šokas. Taip, aš iki šiol manau, kad „Baltųjų rūmų“ apšaudymas buvo sunkiausias nusikaltimas. Matydamas tai, praradau tikėjimą, kurį turėjo daugelis mano kolegų, tvirtinusių, kad šis žingsnis buvo būtinas, kad neateitų komunistinis revanšas.
- Buvote pažįstamas su daugeliu nužudytų žurnalistų. Su A.Politkovskaja, J.Ščekočichinu, V.Listjevu ir daugeliu kitų. Neseniai buvo nunuodytas A.Litvinenka... Kuris kitas? Jūs nebijote keršto?
- (Po pauzės.) Žinote, manau, kad mano dienos ne jų skaičiuojamos. Kaip normalus žmogus suprantu, kad nekeliu jiems ypač daug džiaugsmo. Tai, ką rašau, matyt, irgi ne visiems patinka. Viskas labai paprasta. Jei mūsų poelgius nulemia baimė, neturime galimybės judėti pirmyn. Man atrodo, kad žmonės didžiausią baimę jaučia ne dėl savęs, o dėl artimųjų. Taip ir pavergia daugelį. Kai 2000 metais mane pagrobė Čečėnijoje, maniau, kad nužudys, bet juk nenužudė. Todėl liko tik faktas, kuris laikui bėgant nutolo.
- Gal turite kokių žinių apie A.Politkovskajos mirtį?
- Ne. Nieko. Tai ir yra didžiausia šios valdžios kiaulystė. Už ką? Kodėl? Praeities diktatūros buvo gana atviros. Buvo aišku, kas priešas ir už ką baudžia. Šiandien kažkur kuluaruose priimami sprendimai. Ten irgi vyksta purvina politinių technologijų kova. Net ir pačią mirtį galima apipinti įvairiausiomis versijomis, prielaidomis.
Man šis režimas atrodo nestabilus, nes jis nepasitiki savimi, neturi idėjos, kodėl tokia forma turi egzistuoti, kokia iš jos nauda visuomenei, ateičiai. Atsakymų į šiuos klausimus neturi ir patys šio režimo atstovai. Kodėl šiandien Rusijoje taip žiauriai susidorojama net su nežymiais kitaip mąstančiųjų judėjimais? Ar tai nerodo valdžios silpnumo? Na, išvaikė, parodė jėgą. Atrodo, jei piliečių nepasitenkinimas didės, bus imtasi ir didesnių represijų.
- Negaliu patikėti, kad Rusijoje yra jėgų, pasirengusių protestuoti. Visi susitaikė ir nutilo...
- Aš irgi prieš metus negalėjau patikėti, kad tokie protesto maršai įmanomi Peterburge, Maskvoje. Kad susirinks nors tūkstantis žmonių. Juk jų ateidavo į mitingus 200-300. Taigi šiokia tokia dinamika ryškėja.
- Išblaškė ir jus, kažkada dirbusius „Laisvės“ radijo Maskvos biure. Kur Savikas Šusteris? Ar susitinkate su kitais draugais?
- S.Šusteris dabar Ukrainoje, rengia savo laidą. Ten žurnalistui situacija ideali: nėra cenzūros, valdžios mėginimų spausti žurnalistus. Daugelis mano draugų liko Rusijoje, prisitaikė prie esamų sąlygų. Tai - normalūs žmonės, jie priversti galvoti apie savo šeimas. Baigsis blogi laikai - susitiksime.
- Bet juk jūs ramiai nesėdite rankų sudėjęs ir nelaukiate tų laikų ateinant?
- Aš dabar nusprendžiau padaryti tokį satyrinį projektą.
Įkūriau interneto svetainę www.kremlyad.net, kuriai rašau Rusijos valdžios žmonių satyrinius portretus. Čia ir V.Putinas, ir S.Ivanovas, ir kiti. Norėčiau ją tęsti iki prezidento rinkimų.
- Įdomu, ką apie jus V.Putinas dabar pasakytų?
- Žinote, man visai neįdomu. Manau, kad jam bus perduota. Oponentai tą patį ir dabar sako, tačiau jo aplinkos žmonės, jį palaikantys apsiriboja jam maloniais žodžiais. Rusija suvoks, kad jo valdymas buvo absoliučiai beprasmės ir pavojingos tuštumos periodas. Be to, dar ir griaunamai paveikęs Rusijos žmonių protą - vėl juos sugrąžinęs į reptilijos būseną. Duok Dieve, kad visa tai greičiau pasibaigtų.