Tarnybinių butų privatizavimas sudavė šiai institucijai skaudų moralinį smūgį. Vargu ar dabar kas nors ims teisinti pareigūnus, kurie, pakliuvę į politikos mėsmalę, supanikavo, kad su šeimomis gali atsidurti gatvėje, ir puolė išsipirkinėti tarnybinių butų.
Praėjusį ketvirtadienį, kai Seimas pagaliau pasiekė tikslą – atleido VSD vadovą A.Pocių, šį bendražygių sprendimą konservatorių lyderis A.Kubilius pavadino demokratijos pergale.
Po beveik metus trukusio vienos svarbiausių valstybės institucijų alinimo jo žodžiai nuskambėjo daugiau nei ciniškai. Tačiau juos verta įsiminti.
Atrodo, tauta labai greitai pamatys, kaip politikų pergalė prieš VSD tampa galingu stimulu nusispjauti į demokratijos vertybes iš garbingos Seimo tribūnos, kaip tai ne kartą padarė komisija, tyrusi Valstybės saugumo departamento veiklą.
Pirmiausia niekada nebuvo aišku, ką iš tikrųjų ji tiria. Skandalas lyg ir prasidėjo nuo saugumo karininko V.Pociūno žūties, dėl kurios konservatoriai kaltino VSD vadovą A.Pocių, o baigėsi kaltinimais dėl tarnybinių butų privatizavimo.
Kad ir kaip nelogiškai skambėtų priežastys, dėl kurių mūsų Seimas imasi tirti specialiųjų tarnybų veiklą, pagal įstatymus jis turi teisę ir pareigą vykdyti parlamentinę kontrolę.
Tačiau tai ir turi būti kontrolė, o ne susidorojimas.
Tikrai demokratinėje valstybėje į parlamentinės kontrolės komisiją nieku gyvu nepatektų atstovai tų partijų, kurios turi priežasčių keršyti pareigūnams už jų profesinę veiklą.
O kaip buvo dabar? Nuo dalyvavimo VSD veiklą „tyrusioje“ komisijoje nenusišalino nei liberaldemokratai, kurie griežė dantį ant VSD už R.Pakso apkaltai pateiktą medžiagą, nei Darbo partija, kurios juodąją buhalteriją aptiko būtent saugumiečiai, nei konservatoriai, kuriems padus svilino saugumo pareigūnų atliekami didelį atgarsį turėjusių sprogdinimų tyrimai.
Be to, kai vyksta iš tikrųjų profesionalus ir nešališkas tyrimas, jo dalyviai negali susitikinėti niekur kitur, tik komisijos darbo vietoje. Tokio reikalavimo irgi nepaisyta.
Patys komisijos nariai atvirai sakė, kad kai kurie jų kolegos pateikdavo iš anksto suderintus klausimus. „Nuskriaustiems“ pareigūnams buvo leidžiama valandomis pasakoti savo istorijas, o daugumos kitų liudijimų žodžius komisija nuleisdavo negirdomis.
Manau, kad tauta ilgai nepamirš skandalo dėl mistinių vienuolikos pažymų, kurių komisija atkakliai pageidavo, o VSD vadovai atkakliai jų nedavė.
Tas pažymas vėliau tikrino Generalinė prokuratūra. Net politikų įbauginti prokurorai rėžė – pažymos niekinės.
Tokių pažymų galima prirašyti šimtus ir supjudyti visą Lietuvą.
Negana to, komisija paviešino kai kuriuos dokumentus, kurie atskleidė VSD darbo metodus. O tai reiškia, kad pasikartojus panašiai istorijai Lietuva gali prarasti NATO partnerių pasitikėjimą – mūsų valstybės institucijos nebegaus svarbios slaptos informacijos.
Negaliu atsistebėti, kad toks patyręs politikas kaip A.Kubilius visa tai galėjo vadinti demokratijos pergale.
Ko gero, konservatoriams taip neramu, kad į dienos šviesą išlįs visa tiesa apie J.Abromavičiaus žūtį, tilto per Bražuolę ir „Lietuvos ryto“ pastato sprogdinimus, kad jie ir patys nebeatrenka, ką daro.
Pastarajame Valstybės gynimo tarybos (VGT) posėdyje prezidentas V.Adamkus pasidomėjo, kokią medžiagą VSD yra surinkęs apie neištirtus rezonansinius sprogdinimus, ir saugumiečių medžiagą pavadino rimta.
Kas vyko po to? Konservatorius J.Razma žaibiškai pateikė Seimui įstatymo pataisas, siekiančias apkapoti Valstybės gynimo tarybos galias.
Bet to dar nebuvo gana. A.Kubilius pradėjo agitaciją Seime už tai, kad kitai kadencijai ne tauta, o parlamentas rinktų prezidentą. Atseit toks šalies vadovas būtų atsparesnis Rusijos įtakai.
Tokios diskusijos V.Adamkui, kurio antroji (ir paskutinė) kadencija jau įpusėjo, niekuo nebegresia. O tautai?
Juk tauta nėra tokia kvaila, kaip apie ją mano A.Kubilius. Pasiekti, kad Lietuvos prezidentą išrinktų Seimas, – būtent tokia ir yra rožinė Baltijos šalis nuolat taikiklyje laikančių Kremliaus ideologų svajonė.