Beširdis nesusipratimas - VI Velykų sekmadienis

Meilė - Evangelijos pagal Joną širdis. Paskutinės vakarienės metu Mylimasis mokinys apaštalas Jonas palinko ant Dievo krūtinės (Jn 13,23). Jis išgirdo ne tik Jėzaus kūniškos širdies dūžius. Jis išgirdo ir kūnu tapusio Dievo Sūnaus gyvasties ritmą. Apaštalas Jonas girdėjo Žodį, kurį amžinybėje taria Dievas Tėvas; kurį laikinybėje įkūnija Sūnus; kuris liturgijoje švenčiamas Eucharistijos sakramentu.

Švenčiame sakramentą - Tėvas myli Sūnų kaip save patį, ir Tėvas myli mus, kuriuos sukūrė pagal savo paveikslą; ir ši jo meilė yra ištikima: Sūnus tapo panašus į mus viskuo, išskyrus nuodėmę; idant mus, Dievo kūrinius, iš mirties išvaduotų ir atkurtų Dievo vertam gyvenimui.

Kas laikysis to, ką mums taria Sūnus, tas mylės ir Žodį, kurį amžinybėje ir mūsų kasdienybėje taria Dievas Tėvas: „ir mano Tėvas jį mylės; mes pas jį ateisime ir apsigyvensime“. Štai krikščionybės tikslas: ne tik būti „panašiu“ į atvaizdą; bet priimti savyje ir pačią tikrojo Dievo gyvasties malonę. Kaip priimti? Kaip visa siela, visa savaja sukurta būtimi išgirsti Žodį?

„Aš jums tai pasakiau, būdamas pas jus, o Globėjas – Šventoji Dvasia, kurį mano vardu Tėvas atsiųs, – jis išmokys jus visko ir viską primins, ką esu jums pasakęs“ (Jn 14,25-26).

Žodis yra Dievo tikrovė, švč.Trejybės asmenų Tėvo ir Sūnaus abipusės ir atsiduodančios meilės ryšys - Dvasia. Pažvelkime, kaip Mylimasis mokinys apaštalas Jonas priima Dvasią ir Žodį. Matome Joną prisigludusį prie Jėzaus krūtinės vakarienės, kuri sudabartina Kryžiaus tikrovę, metu; ir matome Joną stovintį prie Kryžiaus, kai Viešpats, „nuleidęs galvą, atidavė dvasią“ (Jn 19,30); ir matome Joną liudijantį Dievo meilės atvertį, kai „vienas kareivis ietimi perdūrė jam šoną, ir tuojau ištekėjo kraujo ir vandens“ (Jn 19,34).

Štai mylimasis ir ištikimasis mokinys liudija: „Tasai yra, kuris atėjo per vandenį ir kraują: Jėzus Kristus; ne vien per vandenį, bet per vandenį ir kraują. Ir Dvasia tai paliudija, nes Dvasia yra tiesa. Mat yra trys liudytojai: Dvasia, vanduo ir kraujas, ir šie trys sutaria“ (1 Jn 5,6-8).

Šie liudininkai liudija Dievo tikrovę, kuri „girdima“ per vandens, kraujo ir Dvasios patirties vienovę. Tėra vienas krikštas Kristaus mirtyje, kurioje mirštame ir mirtis mumyse pasireiškia prisikėlusiojo Dievo gyvenimu. Prigludęs prie Jėzaus krūtinėje (Paskutinės vakarienės metu) sudabartinamos Kryžiaus aukos, Jonas patiria iš Tėvo kylančią Sūnaus Dvasią, kuri Sūnaus krūtinėje šaukiasi Tėvo.

„O kadangi esate įvaikiai, Dievas atsiuntė į mūsų širdis savo Sūnaus Dvasią, kuri šaukia: „Aba, Tėve!“ (Gal 4,6), taigi, ir mes Žodį priimame į savo širdis kaip Jo mylimasis ir ištikimasis mokinys; kaip Jo mylima ir ištikima Motina. Ir mes Tėvo šaukiamės Jo mirties krikšto ir Dvasios gyvasties pašventinta širdimi: „Tėve!“.

Kryžiaus aukos metu prie Dievo krūtinės širdimi prigludęs Jonas girdi Dievo širdį. Jonas trokšta mylinčios Kristaus širdies. Jiedu myli vienas kitą. Kristaus auka atliepiama mokinio atsidavimu; širdis byloja širdžiai; tai – tikros meilės formulė; tai – šventos Mišios.

Pastebėkime: Jonas ir Jėzus nekalba; jie suklūsta širdimi. Jonas kaip ir mylima Jėzaus Motina - visa, kas Dvasios yra patirta, svarsto širdimi (plg.Lk 2,51).

Iš tiesų, Dvasia, malone mums dovanojama ir glūdinti pačioje žmogiškosios būties šerdyje, visavertiškai švenčiama tik širdimi. Ne protu. Švenots Mišios - ne tam, „kad suprastume“ protu; o tam, kad švęstume širdimi. Ne protas myli ir aukojasi, o valia sutampa su Dievo valia ir aukojasi visavertiškai.

Palaima protui, kuriam Dievo apšvietos dėka leidžiama prisiartinti prie Dievo gyvasties ir atsiduodančios Meilės paslapties. Gera yra dalyvauti šventose Mišias gimtaja kalba. Gerai, kai Aukos aukotojas kunigas išsamiai išaiškina, kas gi vyksta Aukos metu. Gera yra suprasti; gera yra vienas kitą suprasti.

Tačiau (irgi supraskime!) Dvasia, bylojanti mumyse, pranoksta bet kokį žmonių „supratimą“. Todėl mylinti širdis labiausiai trokšta savyje išgirsti šventą Viešpaties krūtinėje tylą: Tu ir aš, mudu abu dovanotos Dvasios ryšyje, ant Kryžiaus ir prie Kryžiaus, meilėje „iki galo“ (Jn 13,3).

Ši tyla reiškia tikrai daugiau nei orą virpinantys žodžiai. Tyla veda į Žodį. Tyloje širdis priglunda prie Širdies, aukojasi ir širdyje svarsto Įvykį.

Ši sakramentinė tyla yra tikrasis krikščionio gyvenimo Įvykis. Jokios evoliucijos, revoliucijos, reformos, formos negali pakeisti šio esminio Dievo-su- mumis širdyje įvykio. Tai – sielos išganymas. Supraskime, pagaliau, jog visa kita – beširdis nesusipratimas.

„Tai, ir niekas kita, yra Bažnyčios tikslas: individualių sielų išgelbėjimas. Dėl šitos priežasties Tėvas siuntė savo Sūnų, ir, kaip Jono Evangelija perteikia mums paties Viešpaties žodžius, “kaip Tėvas mane siuntė, taip ir aš jus siunčiu” (Jn 20,21)” (Benedikto XVI kalba, š.m. gegužės 11d., San Paulas).

Visa kita, kas nekyla iš Kristaus ir Jo sužadėtinės Bažnyčiai širdies, tėra laikinas beširdis nesusipratimas.

„Tenebūgštauja jūsų širdys ir teneliūdi! (Jn 14,27)”.