Aš – prieš. Tikiuosi, dauguma jūsų – taip pat.
Bet gal konservatoriai siūlo ką nors tokio, ko mūsų pilkosios smegenėlės dar nepajėgios suprasti? Skvarbiu žvilgsniu konservatoriai perrėžia ateities tamsą ir įžvelgia, kad tiktai visiškai nuo Seimo valios priklausantis prezidentas tegali sulaikyti Rusiją?
„Rusijos įtaka Lietuvoje kuriama per įvairius rinkimus, pirmiausia per prezidento rinkimus“, – varo A.Kubilius.
O ką, Seimo rinkimuose Rusija nedalyvauja? Ką, Kremlius dėl rusų kažkokių keistų principų nesikiš, kai prezidentas bus renkamas Seime?
Tik aritmetika: Seime, kuriame daugiau kaip pusė narių – politiniai pabėgėliai, nupirkti 71 balsą yra ir paprasčiau, ir gerokai pigiau nei papirkti pusę milijono rinkėjų.
Reikia pavyzdžių?
Prieš trejus metus dėl piniginių reikalų su „Rubicon“ Seimą buvo priversti palikti ne tik V.Andriukaitis ar V.Kvietkauskas, bet ir vienas konservatorių šulų A.Vidžiūnas.
Prieš tai po balsavimo dėl prezidento apkaltos kalbėta apie pažymėtus biuletenius, turėjusius liudyti, kad tie, kurie tarnybų iš Latvių gatvės buvo įtikinti balsuoti prieš apkaltą, neapgavo rėmėjų.
Bet palikime Seimą ramybėje. Štai kas įdomu: kodėl A.Kubilius ir kompanija, prieš 15 metų vos ne kumščiais agitavę referendume balsuoti už visagalio prezidento instituciją, Maskvos agentais vadinę visus, kurie tam nepritarė, staiga krito į tą pačią balą?
Paimkite į rankas 15 metų senumo V.Landsbergio kalbas. Už jas dabartinis konservatorių lyderis buvusįjį turėtų apšaukti Rusijos sulaikymo priešininku. Kaip minimum – bent prakeiktu valstybininku.
„Italai, tarkime, toli gražu nesužavėti savo daugelio metų parlamentinės politinės veiklos praktika. Dabar jie tai pavadino, lyg nukreipdami dėmesį nuo savęs, „parlamento pollaco“ – lenkiškasis parlamentas. Iš tikrųjų Lenkija vargsta, labai vargsta. O juk Lenkijos saugumas keliasdešimt kartų labiau garantuotas negu Lietuvos“, – 1992-ųjų gegužės 7-ąją Aukščiausiąją Tarybą protino V.Landsbergis.
Toliau tęsė: „Man kai kada atrodo, matant diskusijas, kovas, problemų sureikšminimus, kad mes užmirštame, jog Hanibalas stovi už vartų. O šitas mūsų Senatas draskosi dėl įtakos sferų, dėl klientūros gausumo, ir tai yra pavojinga“.
Po kelių dienų Kybartuose: „Tokiais atvejais, kai susiblokuoja tarpusavyje skirtingos nuomonės ir deputatų balsai svyruoja kelių žmonių persvara į vieną ar kitą pusę labai svarbiu valstybiniu klausimu (dėl referendumo. – R.V.), tokį parlamentą reikia perrinkti“.
Kalba Sąjūdžio mitinge, Vilnius, gegužės 17-oji: „Kiek bus ar nebus tų miegančių krūmuose gegužės 23-iąją? Ir jeigu bus jų, kur juos turėsime priskaičiuoti? Ką jie bus pramiegoję?“
V.Landsbergis ragino atsivesti į gegužės 23-iosios referendumą po du abejojančius, kad netektų gailėtis, jog Lietuva neturės stipraus prezidento.
„Toks prezidentas veikia JAV, Prancūzijoje, Suomijoje. Bus taip ir Lietuvoje, bet šįkart šiek tiek per daug rinkėjų liko pasyvūs“, – po pralaimėto referendumo V.Landsbergis dėstė kalboje apie šliaužiantį perversmą, po kurio pasitraukė į parlamentinę rezistenciją.
Mažumėlę keista: už vartų tebestovi tas pats Hanibalas, bet tie patys politikai, jam sulaikyti raginę rinkti visagalį prezidentą, dabar jau siūlo ir taip menką prezidento įtaką dar labiau susilpninti.
Kur logika? Ką iš tikrųjų siūlo konservatorių „strategija“?
Dar daugiau anarchijos. Valstybę be paslapčių, kai bet kuri operatyvinė kliauza be kliūčių gula ant nauja meile pražydusios ponios Rasos stalo.
Trumpai kalbant, mums bando prakišti visišką seimokratiją.
Seimokratija – paskutinė A.Kubiliaus ir jo neįgalios kompanijos priebėga. Kai nesibodima tyčiotis net iš partijos patriarcho palikimo.
Pigiomis manipuliacijomis apie Hanibalą už vartų A.Kubilius ir kompanija bando gauti tai, ko tauta jai neduoda.
Iš tiesų, ką daryti partijai, kurios atstovai nė karto nėra patekę net į antrąjį prezidento rinkimų turą, partijos, kuri po 1996 metų prapila visus rinkimus?
Lieka tik gudrauti. Tad gal geriau tegu viskas lieka, kaip buvę? Tiesioginiai prezidento rinkimai – jau Lietuvos politinė tradicija.
Juolab kad Hanibalą nuo vartų jei ir gali kas nors nuvaryti, tai šis didvyris, kaip rodo Lietuvos XX a. istorija, nebuvo nei stiprus, nei silpnas prezidentas. Tai padarydavo tik valstybės piliečiai, į kuriuos iš aukšto, su panieka žvelgia naujoji konservatorių „strategija“.