Išties galima sutikti, kad papirkti ar paveikti vieną žmogų lengviau nei partiją ar parlamentą.
Tai, kaip sunkiai su Seimu vargsta vienos dujų tarpininkės žmonės Vyriausybėje ir Prezidentūroje, labai akivaizdžiai rodo, kad išlaikyti įtaką premjerui ar prezidentui kur kas lengviau nei daug viešesniam ir margesniam Seimui.
Bet, sprendžiant iš kilusio šurmulio, ne Rusijos sulaikymas buvo įžvelgtas siūlyme neberengti visuotinių prezidento rinkimų. Pirmiausia tai buvo suprasta kaip subtilus smūgis VSD skandalo nuvargintam ir apnuogintam V.Adamkui. Juk toks siūlymas būtų neįsivaizduojamas, jei visuotiniuose rinkimuose išrinktas prezidentas šiandienėje sumaištyje būtų likęs vienintelė moralinė atrama.
Bet vargu ar šį siūlymą reikėtų taip tiesmukai tempti prie dabartinės padėties ir dabartinio prezidento. Būtų kur kas aiškiau, jei tiek siūlytojai, tiek ir besipriešinantys tam siūlymui tiesiai šviesiai pasakytų: pusiau prezidentas Lietuvoje nepasiteisino.
Aukščiausias prezidentavimo lygis buvo pasiektas pirmosios V.Adamkaus kadencijos metu, tačiau ar viso to nebūtų galėjęs padaryti Seime rinktas Adamkus? Visa kita išties nebuvo verta tų vilčių, kurias Lietuvos žmonės siejo su savo pačių dalyvavimu išsirenkant taip trokštamą stiprų ir išmintingą valstybės vadovą.
Jeigu pusiau prezidentas nepasiteisino, tai gal išties tokio pusiau lupto, pusiau skusto kūrinio verta atsisakyti? Juk pats V.Adamkus pagaliau pripažino, kad jam trūksta įgaliojimų. Panašiai yra kalbėjęs ir A.M.Brazauskas. Taip kalbės ir visi būsimi prezidentai.
Tad gal dabartinis sumaišties laikotarpis išties tinka šiam opiam klausimui iškelti, nes esama padėtis kažin ar ką nors tenkina. Konservatoriai šiek tiek vaidina nustebusius, kad niekas nesvarsto jų Rusijos sulaikymo strategijos, o visiems rūpi tik prezidento rinkimo būdas. Bet jie patys juk puikiai žino, kad visi kiti siūlymai yra daugmaž nesunkiai įgyvendinami, neskandalingi, tad kodėl apie tai turėtų būti kalbama? Tie dalykai tiesiog politikų turėtų būti aptarti ir įgyvendinami.
O prezidento rinkimo būdo keitimas ne tik reikalauja Konstitucijos keitimo, bet ir pačios visuomenės vertinamas prieštaringai.
Tačiau A.Kubiliaus Rusijos sulaikymo strategijoje yra dar bent pora dalykų, kurie gali būti vertinami prieštaringai ir sulaukti gal net didesnio pasipriešinimo nei prezidentiniai reikalai.
Pirmiausia - tai užuomina į neskaidrią įtaką žiniasklaidoje. Ta įtaka buvo jaučiama anksčiau, bet ypač aiški pasidarė VSD parlamentinio tyrimo metu, kai buvo minimos milijoninės sumos, skirtos kai kurių žiniasklaidos priemonių palankumui užsitikrinti. Bet kol kas politikai apie neskaidrumus žiniasklaidoje vengdavo net prasižioti, tad ir kokių ryžtingesnių veiksmų čia vargu ar galima tikėtis. Juolab kad ir kokių nors konkrečių sprendimų šiame lauke nėra nurodoma.
Dėmesio vertas dar vienas strategijos siūlymas, šįkart ne iš lietuviškos virtuvės. A.Kubiliaus nuomone, Lietuva turėtų siekti vieningesnės Europos Sąjungos, kad ši Baltijos valstybes traktuotų kaip neatsiejamą ES dalį ir turėdama bendrą užsienio politiką galėtų ryžtingiau pasipriešinti Rusijos įtakai šiose valstybėse. Esą šiandien Vokietija ir Prancūzija draugauja su Rusija, o Europos Sąjungai esant labiau federacinei, šios valstybės prarastų galimybes bendradarbiauti tiesiogiai.
Tačiau sukūrus federacinę Europą, gali atsitikti visai kitaip, nei įsivaizduoja A.Kubilius.
Šiandien estų premjeras gali išdidžiai nerasti laiko priimti „Gazprom“ statytinio G.Schroderio ir net nesileisti į kalbas, kad naujasis dujotiekis būtų tiesiamas per Estijos teritorinius vandenis.
Tačiau vieningoje Europoje Estijos nuomonės niekas gal nė neklaustų: koks nors Europos Sąjungos užsienio reikalų ministras G.Schroderis su V.Putinu sukirstų rankomis už uždarų kurio nors iš daugelio Briuselio kabinetų durų.