Saulė Šukytė: Utopiška pasaka apie gerus blogiečius

Nors iš tiesų jis nebuvo mažas, netgi, sakytume, gigantas, dviejų su puse metrų ilgio. Bet manė, kad yra mažas ir vaikščiojo susigūžęs. Ir atrodė, kad jis tėra tik dviejų metrų. Ir toliau klampojo sau kiaurais batais po sniegą. Nuklampodavo kartais į darbo biržą. Tada vėl klampodavo, kur akys veda.

Įsigijo mažas lietuvis didelio pasaulio mažą galvos kvaršinimo priemonę – radiją. Ir kvaršino jam dideli žmonės galvą, ir pasakojo, pasakojo, koks jis turi būti pasišventęs valstybei, tautai, savo miestui ir visam pasauliui. O jis ėmė ir nepatikėjo.

Radijas jam buvo kaip papūga ant peties – čiauška, bet naudos mažai. Ir aukštos materijos jam nerūpėjo. Ir vaikščiojo nuleidęs rankas iki pat žemės. Nesitikėdamas, kad gali rankas iškelti į viršų. Debesyla buvo ketvirtadaliu ausies girdėjęs apie Seimą, bet tas žodis jam buvo panašus į žodį „suima“, tačiau jis visai nenorėjo būti suimtas, tad išgirdęs per radiją žodį „Seimas“ tuoj pat perjungdavo kitą stotį.

Kitu ketvirtadaliu ausies jis buvo girdėjęs apie tokius nesuvokiamus, keistus ir išsigimėliškus dalykus kaip valstybė (tik dar vienas būdas nulupti devintą kailį nuo žmogaus, kurio ir odos jau seniai nebėra – vienas vaikystės draugas jam taip sakė, o tas draugas gerai mokėsi, tad Debesyla juo tikėjo), politika (kuri yra purvina kaip kiaulė tvarte ir smirdi kaip tris dienas nešiota kojinė arba suprakaitavęs vyriškis – tas pats vaikystės draugas jam taip sakė, o tas draugas gerai mokėsi, tad Debesyla juo tikėjo).

Visi aplink klampiose gatvėse tą patį klegėjo: „politika – purrrrrrvas“. Ir darė purrr purrr, - skrido į šiltus ir nepurvinus nuo politikos kraštus, pavyzdžiui, Angliją, kur mažų ir didelių debesylų teisės yra lygios, kur galima į kišenes ir kojines prisigrūsti daugiau šlamučių ir gyventi kaip švedui uogienėje.

Debesyla neskrido į šiltus kraštus, nes nežinojo, iš kur gauti sparnų.

Gyveno ir kitas mažas lietuvis, vardu Rankdarbis, kuris laikė save nepaprastu. O nepaprastu jis laikė save todėl, kad važinėjo BMW, kas vasarą skrisdavo į Havajus ir turėjo didžiulį kaip dramblys kabinetą su didžiuliu kaip dramblienė stalu ir minkšta kaip šieno kupeta ir besisukančia kaip gaublys kėde.

Jis didžiavosi, kad yra turtingiausias pasaulyje lietuvis ir gali durti pirštu į bet kurią gaublio vietą ir kitą dieną, jei tik to užsimanytų, nuskristi į tą kampelį ar visą kampą. O mažas jis buvo todėl, kad buvo vienišas, tiksliau, viską darydavo vienas.

Rankdarbis turėjo daug vergų, bet su vergu nei pasišnekėsi, nei vergas patars tau. Turėjo Rankdarbis ir žmonelę, ir du vaikus, bet nežinojo, ką jie veikia, nes dieną praleisdavo besisukiodamas ant minkštos kaip šieno kupeta ir besisukančios kaip gaublys kėdės, o naktį miegodavo.

Pasakoje būtų gėdinga kalbėti apie tai, ką jis veikdavo savaitgaliais, bet pirmadienio rytais Rankdarbis, prisimindamas savaitgalį, ilgesingai niūniuodavo „sving, sving...“

Debesyla buvo per radiją girdėjęs, o Rankdarbis matęs tokius baisiai viliojančius Vakarus. Ten ir pieno upės baltesnės, ir vaikai vaikšto tokiais gražiais batais kaip karalaičiai, ir suaugėliai netampa surūgėliais. Matyt, ten nėra rūgimo bakterijų. O Lietuvoje tas bakterijas platina. Na, kas gi daugiau, jei ne purrrrvina ir smirdinti politika. Rankdarbis, kaskart vis nauja skraidomąja mašina grįždamas iš Vakarų, stebėjosi, kodėl Lietuvos dar nepaskelbė surūgėlių karantino zona.

Vieną dieną netikėtai atėjo Lietuvos upių baltinimo, vaikų batų gražinimo ir surūgimo naikintojų diena. Tai buvo 2004 metų gegužės 1-oji. Tądien surūgėliai atsirūgo ir jautėsi laimingi kaip pasakoje. Jie tikėjosi, kad ir jų upės bus tokios pat baltos kaip Vakaruose.

Pylė lietuviai į upes kibirais visokių fondanų (tai tokia cheminė medžiaga, dar struktūriniais fondais arba fondu su struktūra vadinama). Upės pabaltėjo, bet surūgėlių atsirūgimas tęsėsi neilgai. Lietuviams vis atrodė, kad Vakaruose upės dar labiau pabaltėjo, ir jie dar daugiau fondanų pylė į upes, kol upės pasidarė ne baltos, o pilkos. Tada lietuviai dar labiau surūgo, nes norėjo būti tokie kaip Vakarai, o jiems nesisekė.

Juodošius iš Kaipošiaus pasiūlė kartą beklampojančiam Debesylai mokytis valdyti tokį keistą daiktą, kompiuteriu vadinamą. Jis ilgai žiūrėjo į bet kaip išmėtytas raides, užrašą „Power“ (tas užrašas jam buvo panašus į žodį „povas“, taigi žmogelis nusprendė, kad kompiuteris yra pasipūtęs kaip povas, o nuo tokio reikia bėgti kuo toliau).

Juodošius, bandydamas sulaikyti Debesylą, ištarė žodį „internetas“. Debesyla, išgirdęs žodį „internetas“, pagalvojo apie internatą. O vaikystę jis buvo praleidęs internate, tad nusigando, kad Juodošius kėsinasi jį išmokyti gyventi surūgėlių internate ir nešė kudašių.

Gimęs Lietuvos upių baltinimo dieną žmogiukas vardu Jaunimas kartą įkūrė banką „Išgelbėk kiaurabatį“. Bankas „Išgelbėk kiaurabatį“ pasiūlė visiems debesyloms, neturintiems neperpučiamų pilaičių, pasiimti šlamučių vien už pažadą, kad jie įkurs povų fermą arba atvirukų fabriką, arba puodukų krautuvėlę.

Mūsų Debesyla rado savyje valios baigti debesų skaičiavimo ir klampojimo per sniegus verslą ir pereiti į povų veisimo verslą.

Iš pradžių nusipirko du povus, o po kiek laiko užveisė visą fermą, įkūrė povų muziejų ir zoologijos sodą. Nusipirko batus. Pasistatė mažytę pilaičiukę. Ir pradėjo svajoti apie didėlesnę pilaičiukę su daugiau bokštukų, apie tokius kaip karalaičių Vakaruose batus. Debesyla valgė, gėrė, net per barzdą varvėjo, ir burnoj turėjo. Ir nusipirko didėlesnę pilaičiukę su daugiau bokštukų, ir tokius kaip karalaičių Vakaruose batus.

O Jaunimas prisijungė prie globaliai kompaktiško susitarimo ir gražiai elgėsi su savo banko „Išgelbėk kiaurabatį“ darbuotojais, kas mėnesį su jais važiuodavo sodinti medelių.

Banke žmonės dirbo tik šešias valandas per dieną. Pirmadieniais jie dvi valandas skirdavo vienišiems seneliukams lankyti, antradieniais vykdavo į pasitarimus savivaldybėje, trečiadieniais eidavo į labdaros valgyklą ir vienuolėms padėdavo maitinti benamius, ketvirtadieniais skaitydavo knygas, penktadieniais padėdavo neįgaliesiems, šeštadieniais bendraudavo su vaikeliukais iš vaikų namų.

Ir tol čiauškėjo žaidė su vaikais, kol jų nebeliko vaikų namuose. Juos išsinešė slibinas, mėgstantis valgyti varles. Tik slibinas jų nesuvalgė, o apsilankė (panašiai kaip gandrai kad apsilanko) tuose namuose, kur gandrų nebuvo buvę.

O Rankdarbis žiūrėjo į judančius paveiksliukus dėžutėje, vadinamoje televizoriumi, ir gėrėjosi televizoriuje besiplaikstančiais sijonais arba besijonėmis. Ir nematė nė mažytėliausio reikaliukyčio kreipti dėmesio į balsus iš radijo.

O apie ant minkšto popieriaus surašytas paklodes jau buvo pamiršęs. Ir staiga netikėtai iš už krūmų į jo gezų miestą atkeliavo paklodė, kuri vadinosi „Paklodė kokybiškoji“. Ji buvo nemokama, tik kartais joje pasitaikydavo tokių spalvotų paveiksliukų su štai tokiais ir panašiais užrašais: „Etiškas verslas“, „Mes neskriaudžiame gyvūnėlių – pasirinkite mus“. Rankdarbis labai mėgo klausyti horoskopų per televiziją ir apsidžiaugė „Paklodėje kokybiškojoje“ radęs pilietiškumo horoskopus.

Rankdarbis buvo gimęs po Liūto ženklu: „Šiandien – pats tinkamiausias metas keisti savo gyvenimą iš esmės. Jei šį šansą praleisite, labai gailėsitės, o kitas greitai nepasikartos. Stenkitės atsikratyti abejonių ir egoizmo. Jei labai stengsitės, jums tikrai pavyks. Paklodėje perskaitysite įdomų ir netikėtą kvietimą – priimkite jį. Išjungęs televizorių, pavakarieniaukite su šeima“.

„Oho! Na, ir horoskopas!“ – pagalvojo Rankdarbis, bet horoskopais jis tikėjo ir padarė taip, kaip buvo parašyta. „Paklodėje kokybiškojoje“ šalia pilietiškumo horoskopų jis rado skelbimą prisijungti prie blogiečių, kandžiųjų piliečių. Kadangi Rankdarbiui labai patiko kandžiotis, jis tuoj pat įsijungė kompiuterį ir nuėjo į blogiečių puslapį www.blogas.gerai.lt/ikaskvaldziai. Ir sutiko ten daug daug gerų blogiečių ne tik iš Lietuvos, bet ir iš viso pasaulio, ir iš to puslapio niekada nebeišėjo.

Po vienų dinozauro metų Rankdarbis 10 proc. savo pelno skyrė alkstantiems vaikams Afrikoje ir pats kas vasarą vietoj Havajų važiuodavo savanoriauti į Afriką, dar po 10 proc. pelno skyrė ateitininkams, skautams, žaliesiems, mokslininkams, mokyklai, vaikų namams, senelių namams, žmonėms, sergantiems vėžiu, ir aštuonis procentus – serverio www.blogas.gerai.lt palaikymui. O likusius du procentus savo pelno Rankdarbis pasilikdavo sau, kad išgyventų kukliame bute gezų miesto pakraštyje, pardavęs BMW pinigus paaukojo neįgaliesiems, o į darbą važinėjo dviračiu.

Kartu su kitais gezų miesto gyventojais prispaudė savivaldybę, kad ji padarytų dviračių takus. Už elektrą jam mokėti nebereikėjo, nes ant stogo įsirengė Saulės elementus. Rankdarbis prenumeravo „Paklodę kokybiškąją“ ir gyveno pagal pilietiškumo horoskopus.

„Paklodė kokybiškoji“ pakliuvo ir į Debesylos rankas. Debesyla labai mėgo klausyti horoskopų per radiją ir apsidžiaugė „Paklodėje kokybiškojoje“ radęs pilietiškumo horoskopus. Debesyla irgi buvo Liūtas: „Šiandien – pats tinkamiausias metas keisti savo gyvenimą iš esmės. Jei šį šansą praleisite, labai gailėsitės, o kitas greitai nepasikartos. Stenkitės atsikratyti abejonių ir egoizmo. Jei labai stengsitės, jums tikrai pavyks. Paklodėje perskaitysite įdomų ir netikėtą kvietimą – priimkite jį. Išjungęs televizorių, pavakarieniaukite su šeima“. „Oho! Na, ir horoskopas!“ – pagalvojo Debesyla, bet horoskopais jis buvo įpratęs tikėti.

Debesyla valgė, gėrė, net per barzdą varvėjo, ir burnoj turėjo. Bet perskaitęs pilietiškumo horoskopą suprato, kad jam neužtenka to turėjimo ir varvėjimo. Išsigando, kad nepavirstų varvekliu. Varvekliai, vos tik pašviečia saulė, ištirpsta kaip bestuburis žurnalistas, pamatęs kapšą šlamučių.

Šalia pilietiškumo horoskopų Debesyla perskaitė skelbimą prisijungti prie blogiečių, kandžiųjų piliečių. Jis tuoj pat nuėjo pas Juodošių iš Kaipošiaus ir paprašė jį išmokyti naudotis internetu. Ir nuėjo į blogiečių puslapį www.blogas.gerai.lt. Ir sutiko ten daug gerų blogiečių ne tik iš Lietuvos, bet iš viso pasaulio, ir iš to puslapio niekada nebeišėjo…

Ir ėmė Debesylai rūpėti tie dalykai, kur iš už aukščiau debesų į žemę nusileidę yra, tos aukštosios materijos, apie kurias prieš dinozauriškai daug metų buvo girdėjęs per radiją.

Kitame „Paklodės kokybiškosios“ numeryje Debesyla perskaitė, kad pigi kava yra pigi todėl, kad žmonės išnaudojami skurdžiose šalyse ir nuo tos dienos ėmė gerti kitokią, neišnaudotojišką kavą. Ir savo kaimynams pasakė. Ir iš naximų dingo išnaudotojiška kava, o neišnaudotojiška atpigo.

Debesyla suprato, kad blogas yra visai ne blogas dalykas, o visai geras, ir nusprendė įkurti savo blogą, kaip, beje, jau buvo padaręs Rankdarbis (www.blogas.gerai.lt/rankdarbis). Taigi savo bloge www.blogas.gerai.lt/debesyla Debesyla galėdavo susitikti su kitais gerais blogiečiais ir kartu padaryti daug maištingų ir gerų dalykų. Beje, www.blogas.gerai.lt Debesyla susitiko ir Rankdarbį. Jie kalbėjosi, tarėsi ir nenusprendė, kaip apsaugoti Lietuvos vilkus. Mat tais laikais Lietuvoje buvo privisę daug medžiotojų.

Debesyla, Rankdarbis ir kiti geri blogiečiai dar kartą tarėsi, tarėsi, kaip apsaugoti Lietuvos vilkus nuo visiško visiško sušaudymo, ir vėl nenusprendė. Debesyla buvo radikalus kaip koks radikulitas ir išsišokėlis kaip kokia šokdynė, ir sakė, kad medžiotojus reikia sušaudyti, ir vilkai nebus visiškai visiškai sušaudyti.

Debesyla taip šokinėjo kaip koks spirgutis, kad nesugebėjo sugalvoti jokių kitų sprendinių. Rankdarbis siūlė apskritai uždrausti šaudyti. Ir jie taip tarėsi, tarėsi, kol nusprendė: eis patys pas medžiotojus ir vyriškai pilietiškai švelniai pakalbės su medžiotojais.

O medžiotojai buvo pikti kaip širšinai. Tada ir geri blogiečiai įniršo ir nešė šiukšles didžiuliais kibirais į medžiotojų pašto dėžes. Bet medžiotojai nuo to buvo tik dar piktesni. Tada geri blogiečiai atsiprašė medžiotojų už šiukšles ir pradėjo nešti gražius paveikslėlius su vilkėmis ir vilkiukais ir gražius užrašėlius, pavyzdžiui, „Medžiotojai, gyvenkime draugiškai“, „Vilkai nusipelnė gyventi geriau“ ir net tokius draiskališkus, baisesnius už bet kokios pasakos dešimtgalvius slibinus užrašėlius, pavyzdžiui, „Įsivaizduokite, kad kas nors nušauna jūsų nėščią žmoną“. Tada medžiotojai atlyžo ir daugiau nebešaudė vilkų. O vilkai ir medžiotojai ilgai ir draugiškai gyveno.

Taigi pilietiškumas Lietuvoje suklestės tada, kai debesylos nebevaikščios kiaurais batais, bet laiku sustos vartoti, išgalėdami nusipirkti ir karalaitiškąjį apavą. Pilietiškumas suklestės tada, kai kokybiška žiniasklaida sugebės ištraukti rankdarbius iš vienatvės ir godumo liūno.

Tačiau, kaip iš patikimų šaltinių pavyko sužinoti, nekreipdami dėmesio į mūsų postringavimus, debesylos ir rankdarbiai su jaunimais, ir jų vaikai, ir vaikų vaikai aktyviai ir pilietiškai gyvena Lietuvoje. Ir tikriausiai dar ilgai gyvens.