Ir viena, ir antra yra blogai. Tačiau pasiūlymas keisti prezidento
rinkimų tvarką suteikiant šią teisę parlamentui gali ne padėti apsaugoti
Lietuvą nuo Rusijos įtakos, bet palengvinti jos įtakos sferų kūrimą.
Sistema, kai prezidentą renka šalies žmonės, bent jau padidina
tikimybę, jog abi šios institucijos nebus „dujofikuotos“ ar kitaip
užvaldytos statytinių vienu metu. Tai reiškia daugiau saugiklių, daugiau
atsvaros taškų.
Seimo renkamas prezidentas dabartinėje Lietuvoje gali pavirsti
tikriausia šios institucijos parodija.
Bet prezidento rinkimams strategijoje buvo paskirtas tik vienas ir
priešpaskutinis punktas iš kelių dešimčių. Jis sukėlė abejones dėl tikrųjų
politikų tikslų.
Taip jau yra: šaukšas deguto ne tik kokią programą, bet ir medaus
statinę apkartina.
Tačiau visa strategija, primenanti politinės veiklos programą, verta
bent jau būti perskaityta. Joje yra ne viena diskutuotina ar konservatoriškai
„perspausta“ vieta, bet akivaizdus ir vienas privalumas.
Užsienio politikos Rytų bei Vakarų kryptimi ir vidaus politikos
postulatai turi bendrą ašį ir sudaro logišką visumą. Taip politikų
programose atsitinka retokai.
Iš šio dokumento užsienio dalies aišku, jog konservatoriai visiškai
pritaria prezidento vykdomai politikai. Nepaisant takoskyros,
kuri atsirado praėjusiais metais formuojant Gedimino Kirkilo mažumos
Vyriausybę ir dar labiau padidėjo prasidėjus Valstybės saugumo
departamento skandalui.
Akivaizdu ir tai, kad iš principo yra palaikomi šios Vyriausybės
inicijuoti tarptautiniai energetikos projektai, kurių tikslas – nukirpti su Rusija
siejančią bambagyslę.
Tačiau įdomiausia yra vidaus reikalams skirta dalis. Ji negali nežavėti
savikritika.
Neįvardytas dokumento autorius teigia, jog šalies piliečiai yra nusivylę
ir todėl praranda atsparumą pastangoms „plauti“ smegenis. Šventa tiesa,
jog šis nusivylimas žadina nostalgiją praeičiai ir atveria jų širdis
politikais save vadinantiems svieto perėjūnams.
Nusivylimas -galimybę jiems įsitvirtinti suteikianti erdvė. Būtent per
populizmą veržiasi Rusijos įtaka. Galėtų būti pridurta, kad ne tik jos,
bet ir, pavyzdžiui, įvairiausių oligarchinių draugų grupuočių, o tai nė
kiek ne mažiau pavojinga.
Nesuvaldyta korupcija, įsivyravusi tolerancija neskaidriems ryšiams,
savanaudiškumui iš tiesų yra svarios nusivylimo priežastys. Nuopelnus
dėl to sau turi priskirti ir politikai. Ar ne jie rodo pakantumą
politiniams bėgliams taip padėdami paversti partijas darbo vietas
garantuojančiomis bendrovėmis?
Ar ne jie eina į koalicijas su bet kuo, jeigu tik tai žada naudos? Kas,
jeigu ne jie, užsiima pretekcine įstatymų leidyba arba imasi postų
žvalgybos bičiuliams?
Absoliuti tiesa, kad partijų finansinė kontrolė yra nepakankama. Bet ar
ji gali normaliai egzistuoti, kai niekas net neužsimena, jog 8 milijonus
neaiškios kilmės litų neteisėtai panaudojusi Darbo, kaip ir bet kuri kita,
partija turi būti uždrausta. Yra priešingai, ji yra geidžiama politinė
partnerė visur, kur tik pakvimpa kokios nors rūšies nauda.
Rusijos ekspansija į informacinę, kultūrinę erdvę taip pat yra
akivaizdi. Jai atsparus tik mąstantis ir išsilavinęs žmogus.
Galbūt Lietuva jau gali pasigirti puikia švietimo ir mokslo sistema,
ugdančia kūrybingas asmenybes?
Būtų keista, jeigu konservatoriai neužsimintų apie patriotizmą. Tektų
ilgai diskutuoti, kas šiandien sudaro patriotizmo turinį -
valstybės įstatymų laikymąsis, sąžiningas darbas, pareigos būti
aktyviu piliečiu suvokimas.
Praėjusią savaitę Baltijos kelio dvasia surengus akciją Rusijos
atakuojamai Estijai palaikyti, iš visų mokyklų vienintelis Vilniaus
licėjus išėjo į savo kiemą susikibti už rankų.
Daugybė šalies moksleivių taip ir liko nesupratę, kodėl tas bronzinis
kareivis vieniems toks iki apkvaitimo reikšmingas, o mums liudija
okupaciją.
Dar viena praleista proga ugdyti kritiškai mąstančią asmenybę.
Tiesa ir tai, jog skurdas yra vienas didžiausių nesibaigiančios
nostalgijos sovietinei praeičiai šaltinių. Bet ar ne laikas pradėti
pripažinti, kad didžiausią skurdą liudija ne duonos ar gražių daiktų
trūkumas, o didėjantis potrauktis prie materijos.
Politika jos senajai bei jaunajai nomenklatūrai dažnai yra patogus būdas
jį patenkinti.
Kai ši vertybė dominuoja stelbdama kitas, bet kas, kas tik gali
kyštelėti dolerį ar eurą, bus Dievas. Todėl sunku nesutikti,
kad grėsmių reikia žvalgytis ne tik Rytuose, bet ir po savo kojomis.
Kaip nors kitaip renkamas prezidentas nuo jų tikrai neapsaugos. Yra tik
vienas patikimas saugiklis – išsilavinusi ir kritiškai mąstanti tauta.
***
Šis “Lietuvos ryto” apžvalgininkės R.Sotvarienės komentaras šiandien buvo perskaitytas per Lietuvos radiją.